Apie prieštvaninius milžinus
Viskas prasidėjo nuo tada, kai Kainas užmušė Abelį ir šiojo kraujas taip plačiai patręšė žemę, kad visur pridygo svarainių. Žmonės buvo dideliai laimingi tuos svarainius ėsdami, bet nuo jų kai kuriems ėmė baisiai pusti kūnas. Vieniems užaugo nosys, panašios į distiliatorius, antriems išdygo pilvai visagaliai, tretiems – tokios didelės ausys, kad iš vienos galėjo pasisiūti švarką, kelnes ir liemenę, o su kita apsikloti. Dar kitiems išaugo tie įnagiai, kurie pasididžiavimu vadinami, todėl jais galėjo aplink liemenį kaip diržą keturis kartus apsukti, o kai pūsdavo palankus vėjas, vaikščiodavo tarsi ietimis atsikišę. Kitiems taip išaugo varpinės, kad vien nuo tų varpinių šešėlio moterys pastodavo.
O štai kiti rijikai išaugo visu dideliu kūnu ir tapo milžinais.
Tų milžinų tiek priviso, kad jie nebežinojo, kur dėtis, todėl įvairiai tą patį šūkaudami ėmė skirstytis į partijas, plėšytis tarpusavy ir į visas puses vaikščioti nebežinodami, į kurią pusę laivą traukti. Neišputėliai nuo svarainių žmogeliai nebežinojo, kaip elgtis, ko klausyti, tad dauguma nusprendė, kad iš tų milžinų partijų jiems nauda kaip numirėliui iš žvakės. Bet milžinams tas buvo nė motais, į paprastųjų norus jie nėmaž dėmesio nekreipė, toliau šūkaliojo, ėmė net laikraščius su šūkiais leisti.
Taigi su svarainiais būkite atsargūs. Tie kuklūs žmogeliai, kurie moka nepersivalgyti, tevalgie – svarainiai yra didelis puikus dalykas, su daug vit. C, kad dantys neišbyrėtų. Juos kelis dabar šit rudenį sugraužę, galima su visomis sėklomis mėsmale sumalt, su medumi susimaišyt ir šaldytuvan pasidėt – bus žiemai pakajus. Galima ir dideliai pavargt: sėklas išsiėmus, griežiniais supjausčius išdžiovint, bus rūgštelės į vandens ąsotį su penkiomis kadagio uogikėmis. O kur dar sirupai, uogienės, marmaliadai… Tik va bėda – tuose kraštuose, kur viskas Kainu ir Abeliu prasidėjo, tokius džiovintus griežinėlius susiraukšlėjusiomis senio ausimis vadina, o iš žalių vaisių anie tik rūgščius dažus begamina. Bet, kaip jau sakyta, kukliesiems tas neturi trukdyti, juolab mūsuose svarainiai auga visai maži. Mat kituose kraštuose svarainiu gali būti vadinama paprastoji cidonija (Cydonia oblonga), katra užaugti iki 6 metrų gali kaip tikra milžinė, – toks lyg kokios obelies ir tikrojo citrinmedžio hibridas. Mūsuose dažnesnis yra japoninis svarainis (Chaenomeles japonica), katras auga tik į metrą, nors pasitaiko ir pablūdusių.
Dėl gausybės gerų medžiagų, svarainių vaisiai baisiai tinka diabetikams, prastai virškinantiesiems, viduriuojantiesiems, be imuniteto nupiepėliams ir ėsti nenorintiesiems.
O tiems, kam apskritai nuo bet ko pūsta pilvai, neprošal kmynų, pankolių, isopų ar kokių mandresnių pankolinių kinmėčių arbatikės atsigerti, bet dar ir atmintina, kad reik nustot nervuotis.
Taigi viskas auga ir punta nuo pat prieštvaninių laikų, nieks kaip ir nesikeičia, kai kurie žmonės lygiai taip pat turi didelius įnagius, ausis ir nosis, būna ir patys labai didžiuliai, ir be to, mėgsta baisiai apie tuos savo privalumus girtis.
Bet.. jeigu netikite šiuo pasakojimu apie didelius brolius Abelį ir Kainą, tai ir netikėkit, nes aš irgi netikiu.
Giedrės ir Lino Bružų žolelių ūkis „Viršūnėlės ir šaknelės“. Tel. 8 614 16 798.
