Tuoj plautės pražydės

Lino Bružo nuotr.

 

Tamsioji plautė (lot. Pulmonaria obscura Dumort) pas mus alksnynuos nereta. Liaudiškai išpravardžiuota čerpe, plaučninku, čiulpiku, bet pravardžiuotis nėra ko – augalas labai vertingas. Plautė iš agurklinių kilusi, drėgna, gleivinga ir puikiausiai tinka ne tik į arbatas, bet ir į pavasarines salotas, žalėsių kokteilį ar šiaip miške vaikštinėjant parupšnoti. Skandinavai sau į bulbynes kartu su rūgštynėmis deda, mėsą, žuvį gardina. Yra plautėse visokių metalų: vario, jodo, geležies, net sidabro; yra ir kitų pavasariniams nupiepėliams ir nuspruogėliams reikalingų dalykų: vitaminų, karotino, askorbino ir silicio rūgšties.

Plautę dievulis pavasarį vieną pirmųjų žmogui mat ir pražydino, kad anas susitvarkytų savo vitaminų trūkumus, silpulius ir pavargimus. Padės plautė po žiemos ilgų kosulių įsivariusiems chronišką bronchitą; suderinus su kitais kosulių gyduoliais (čiobreliais, tūbėmis, dedešvomis, šeivamedžiais) padės užkimimus, laringitus, faringitus, astmas, tuberkuliozes, plaučių uždegimus įveikti. Kaip gleivingas augalas plautė gydo gastritą, kai padidėjęs rūgštingumas, skrandžio opaligę. Gerina kraujo sudėtį, stabdo žarnyno, skrandžio ar kitokius kraujavimus, sutvarko vidurius, įveikia kolitą, hemorojų ir akmenliges. Kai kur rašoma, kad plautės labai naudingos ir skydliaukės funkcijoms susireguliuoti, reikalingos ir onkologinėmis ligomis sergantiesiems.

Šalutinio poveikio nieks dar nenustatė, vartokime drąsiai.

Be dažniausiai randamos tamsiosios plautės, Lietuvoje savaime auga dar ir vaistinė bei siauralapė. Pastaroji Raudonojon knygon įrašyta, tad jei šitokią užeisit, šiukštu, ratu apeikit ir apsižiūrėkit, ar koks nors žaliasis nematė, kad jūs tą gėlelę matėt.

Tatai prisiminus, paporinsiu, kaip atsitiko su vienu gamtosaugininku ir viena ieva prieš metų dvidešimt.

Senuolis ėmė ir rankiniu pjūklaliu sunkiai pjovė, drūžino ir nupjovė savoj žemėj Gerduvėnuos seną ievą, nuvirtusią ir kiek papuvusią. Karštai mediena pečiuj dega, užtat kai reikia šakas sutvarkyt, styro atsistojusios, nesuguldysi krūvon, sunku darbuotis, nušilęs visas. Ir ką mislijat – žalias gamtosaugininks tuojaus pat prisistatė, popierinio leidimo su štampais pjaut iš anksto pareikalavo.

Senuolis buvo už širdies pagatavs aiškint, kad medis nuvirtęs jau buvo, bet tas žaliasis buvo popierizmu sužalots ir nieko aiškintis išvis neleido, baudą čia pat ant popieriaus ėmė braižyt. Supyko kaipmat senuolis, čia pat ir tos pačios ievos pagalį nusirovęs, anam į kaktą kad vožė, didelį guzą iškart su didele mėlyne įtaisė.

Guzas auga ant akių, geltonuoja, akis drasko. Tasai žaliasis tąsyk kažką klykaudamas, bet nieko nebeišmikčiodamas, kaktą šaldydamas į savo popierinius pastatus kažkokiais būdais greitai parpūtė.

Tas popierinis ir tekinį, ir guminį, ir kepurę beskubėdams pametė, užtatai grįžęs – ak, tep tatas – paštu raštą ir dviejų tūkstančių litų baudą atsiuntė: už ievą, guzą, kepurę ir didelę mėlynę. Užjūrio princui tikriausiai tumet daug pudros reikėjo; aišku, savo kaktos daugiau kaime neberodė.

Bandykim teisintis – senolis buvo daug bėdų matęs, ir karo, ir bado, viskas anam buvo pakyrieję, pikts ant pasaulio buvo patapęs, tad nebeįsivaizdavo, kaip kitaip nuo neteisybės beatsiginti.

Ta tėvalio istorija tikrai nėr pavyzdys, kaip reikia savoj vietoj darbuotis, bet susimąstyt visiems irgi yra kur, o tą nesmagų nutikimą ligi šiolei liudija viens bats ir viens rats. Viens tarp blužnučių, kits – tarp plaučių pavasariais tebeguli.

Giedrės ir Lino Bružų žolelių ūkis „Žolelės. Viršūnėlės ir šaknelės“, Gerduvėnai, tel. 8 614 16 798.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių

Skip to content