Kaip debesylai dorybingųjų soduose suvešėjo

Jau barsukai virto ant kito šono, jau saulelė vis karštesnė, jau ir varnos po tris kranksi, zuikiai veselei ruošias. O mes, žmoguliai persikosėję, trobose sėdėdami mąstykim rimtai apie tai, ką daržuose sodinsim.

Daug gerų augalėlių galės pasisodinti, bet priminti doriems sodininkams va norėjau didįjį debesylą (Inula helenium L.), kurs darželiuose kaip saulė savo metu ims žiedais šviesti. Kildinamas debesylo pavadinimas iš rusiškojo „deviat syl“ – devynios sylos, devynios jėgos. Taip ir suprask – devyngalės stiprybės augalėlis.

Debesylai seniai iš Azijos kažkada parėję, ten kažkur prie vokietių. O vokietiai savo ruožtu į mūsų kraštus debesylą parnešė kryžiuočių žygiais. Visi žinot, kaip į mumis smarkiai veržės kryžiuočiai, baisiai jiems tuos žemaičius sukrikštyti rūpėjo. Pas mus žygiuodami, debesylų šaknų terbose nešėsi, pagraužt, kad kelionėj nenupieptų, kad batai jiems nenusmuktų. Bet pirmas žygis, žinau, aniems Žemaitijoj liūdnai baigėsi – mūsiškiai kryžiuočius sumušė, iš anų tik keli persdami ir debesylus barstydami namo tegrįžo. Kaip dar vėliau viskas baigėsi, patys žinot: kryžiuočiai atkakliai sugrįžo labiau pasistiprinę, su dar daugiau debesylų, vyko baisiniai mūšiai, galvos lakstė, debesylai vėl iš terbų barstės, ir žemaičiai nuo to sykio tapo krikštyti ir dievobaimingi.

Taip ir pribyrėjo šaknų išmintingųjų gimtinėse, dorybingųjų valstiečių sodnuose, ir debesylai ėmė patys augti.

Ir kodėl dabar reik anus laikus prisiminti? Nuo senų senovės debesylų nuoviru gydydavo karštliges, visus užsidegimus, baisius kosulius, astmas, gerino pilvus ir visaip lieknindavosi. Su dedešvomis ir svilarožėmis pamaišydami gerkles taisė. Kai stemples rūgštys graužia (suprask, sumažėjus rūgštingumui), kai kepenis spaudžia, kai tulžis užsistovėjus. Kai cukraus ir gleivių kūne daug padaugėję. Indijoj štai radikulitą nuo seno gydo, Bulgarijoj – pilvo dieglius, o germanai jėgų karaliumi ligi šiolei tebevadina, sausų miltelių prisimalę tepalus verda, opas, furunkulus ir kunkulus iššokusius tepa, dar ir vėją be baimės prie stalo leidžia. Ir puikiai žino, kaip šia šaknele plaučius po baisių ligų atgaivinti ir pamaitinti. Tik prancūzai kaip visad sudėtingai – debesylu (mat aname kamparo yra) saldžius patiekalus saldina, saldainius verda, likerius krosija, varškę sutraukinę, nubirbinę ir nusunkę skanina.

Bet va suprask, kaip ten su tuo kūno lieknėjimu. Kitur knygose rašo, kad galingasai gražialapis debesylas kaip tik gerai apetitą gerina ir stambina liesuosius. Mat jį biesas, juk visokių suskrabėlių ant svieto yra, ir kiekvienas gali pats sau prisitaikyt ir paveizėt, į riebumą eina ar kaip tik džiūna.

Ir, rūpestingieji mano, nepamirškit, kad stebukladarių augalų nereik padauginti, gali jums pilvas supykti, tad visais punktais ir straipsniais tarkitės su išmintingu daktaru.

Jei dabar viską gerai apmąstysit, kas čia buvo prirašyta, būtinai susiprasit, kokią šaknį reik sodne šį metą pasisodint, o ypač labiausiai, jei esat išmintingas, mąslus ir dorybingas.

Giedrės ir Lino Bružų žolelių ūkis „Viršūnėlės ir šaknelės“, Gerduvėnų kaimas, tel. 8 614 16 798.

Lino BRUŽO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių

Skip to content