Laimingas tas, kas beržą pažįsta

Kadaise kaime gyveno baisiai negraži merga, o motina vis tiek labai norėjo ją ištekinti. Atėjo elgeta. Motina paprašė, kad elgeta pasimelstų už dukrą. Kol šis meldėsi, motina nešė jam dešras, lašinius, grietinę, kad tik jis nuoširdžiai melstųsi. Po viskam elgeta susikrovė terbon dešras, grietines ir paprašė atvesti mergą parodyti. Žiūrėjo jis, žiūrėjo ir pagaliau sako: „Duok Dieve, ale kažin…“

Kad būtų motina žinojusi, geriau būtų įdavusi dukrai gėrybes ir nuvedusi po berželiu pasėdėt. Nuo seno pasakojama, kad po berželiu sėdinčios mergos atjaunėja ir labai išgražėja, o ištekėti norinčios turi dar ir kiaušinienės po svyruokliu ant patiesalo patiesti ir sau berno laukti. O jei dar ir ant medžio šakų pasisups, tai ir vaiko tais metais sulauks.
Beržas yra nepaprasto gerumo medis, galintis suteikti sveikatos ir stiprybės, grožio, gali pratęsti jaunystę, žvairumą ištiesinti. Įsidėmėtina, kad kreiptis būtina tik į jaunus berželius, kurių amžius neviršija 50 metų, kitaip gali išeiti atvirkščiai – sena balta boba gali pavirsti.
Po juo atsisėdęs gali su savo protėviais pakalbėti, norų išsipildymo paprašyti. Medžiotojai ant beržo kelmo duonos ir druskos auką turi padėti ir melstis, kad Dievas atsiųstų karvelį. Beržas galįs ir ligą ištraukti – pacientas, ant šakų kokį nors savo daiktą pakabinęs, turi sėsti prie medžio šaknų ir į kamieną atsiremti. Visgi medis kaprizingas – jei dažnai nuėjęs ten sėdėsi, kabinsies ir trinsies, per daug neįmanomo prašysi, žiū beržas ir supyks, ir ne tik tau, bet ir visam kaimui nesėkmes atsiųs.
Pasauly yra apie šimtą dvidešimt beržų rūšių, tai dažnas medis, sėklelės kilometrą gali nuskristi ir tuoj pat apleistoj dirvoj ar šviežiam kelmyne įsitaiso. Yra tarp to šimto ir toks Šmito beržas, marmuriniu vadinamas, kurio joks pjūklas nenupjauna, kirviai atšimpa, medis net keturis šimtus metų gyvena.
Beržas (pas mus dažniausias karpotasis – Betulapendula) be galo vertingas medis, nuo seno nešęs naudą kaimo žmonėms. Iš beržų rišamos vantos, šluotos, dulkių plaktuvai ir amuletai, o lapinis pašaras ypač sveika ir sotu avims. Neolito gyventojai kramtė beržo žievės degutą, kad gydytų savo burnos ligas. Jie dar tada nežinojo, kas tai yra ksilitolis. Iš žievės Amerikos indėnai gamino kanojas, o mūsiškiai sau kitoj pasaulio pusėj vyžas rišo. Jėzui tai tuo tarpu lengva ranka ant beržo žievės rašė ir žinojo, kad vienas medis gali patiekti tiek popieriaus, kiek reikia norint parašyti didelę knygą. Skautai ir kitokie gamtos mylėtojai gamino deglus iš beržų, pašiūres rentė ir stogą žievėmis klojo, kelnes, batus ir liemenukus gaminosi.
Viduramžiais beržo šakos buvo naudojamos pasmerktiesiems plakti, siekiant išvyti piktąsias dvasias, o jo mediena ypač mėgstama prancūzų duonos kepėjų. Skandinavijoje duona buvo gaminama iš virtų beržo žievės pjuvenų, džiovinama krosnyje, smulkinama ir maišoma su miltais, o viena Norvegijos maisto tyrinėtoja kadaise pamėgino jaunus beržo lapus vartoti nelyginant petražoles. Lapai smulkiai supjaustomi ir užbarstomi ant išvirtų bulvių ar kitų daržovių, į sriubas. Štai receptas: vienodai beržų lapelių, kopūstų, morkų, smulkiai supjaustyti, iš pieno, miltų, pipirų ir druskos išvirti padažą, supjaustytuosius apipilti, apmaišyti.
1960-aisiais ksilitolis (išgaunamas iš beržo žievės, vadinamasis beržo cukrus) buvo naudojamas Vokietijoje, Šveicarijoje ir Japonijoje kaip pageidaujamas saldiklis dietose, kuriose buvo ribojamas cukraus vartojimas. 1963 m. Jungtinių Valstijų maisto ir vaistų administracija irgi pasitvirtino ksilitolį. Prancūzijoje gydytojas Davidas Servanas Šreiberis savo knygoje „Kasdieniniai priešvėžiniai refleksai“ patarė cukrų pakeisti ksilitoliu. Saldainininkai iki šiol siūlo tokius saldainius. Šis saldiklis gali būti ir sintetinės kilmės (E967) ir, kaip ir visi saldik­liai, gali atidaryti dugną, tai yra išlaisvinti vidurius, tad patartina neviršyti dozės.
Visas beržas turi gydančių galių. Pumpurų trauktinė kraujagysles išvalys, kirmėles ir akmenis ištirpdys, stomatitus išgydys ir erkes nuo kelnių atbaidys, gegužę rinktų jaunų lapelių užpilas šlapimą sutvarkys, inkstus, kepenis išgelbės, anginą, sausą kosulį, ausų ligas, reumatą išvaikys. Beržai turi medžiagų, skatinančių plaukų augimą. Pažymėtina, kad nuo stipresnės nuoviro koncentracijos plaukai gelsvėja. Nuo pleiskanų padės beržų ir medetkų nuoviras, pridėjus kelis gvazdikėlius, kad nerūgtų, įtrinti galvą. Šašams, grybeliams, prakaitavimui esant reikia ruošti vonias.
Ankstyvą pavasarį beržas savo vandenį atiduos (o kaip žinia, beržų sulai prasidėjus nebegalima krakmolingų dalykų ėsti – duonos, bulvių, makaronų), ir žinotina, kad vos tik sulai ėmus tekėti, būtina seną bobą suradus pabučiuoti. Šis labai madingas gėrimas puikiai valo, padeda išvalyti organizmą nuo žieminių toksinų. Jis puikiai tinka gydant spuogus, veidelį prausiant. Sula taip pat išlaisvina tulžies pūslę ir kepenis, kurios kartais būna pykčio ir bjaurumo talpyklos.
O kur dar beržų mediena, beržo grybas, degutas, žiedadulkės, hidrolatai, žirginėliai ir kitos gėrybės!
Taigi visa tai sužinojęs – ar leisi šalia savo trobos berželiui užaugti? Tuomet ir ilgalaikės meilės, gerovės ir sveikatos nemokamai turėsi, jaunas ir vešlus ilgai būsi.
Baldžiaus patarimas: iš beržo medienos negaminki lauko baldų, nes greitai supus.

Dar išminties:
Nėra tokios medžioklės, kuri nepavirstų į žvejybą.
Pūsliažuvės gyvenimas: kur bepažvelgsi, visur ikrų vagys.
Tylus kampas velnius veisia.
Į seną subinę naujų kojų neįstatysi.

Giedrė BRUŽIENĖ, Gerduvėnų k. Tel. 8 614 16 798