Apie penkpirščius
Kas gali būti išdrįsęs pasakyti, kad naminiai gyvuliai neturi proto ir juolab laisvės troškimo? Štai jums keletas paprastų įrodymų.
Senolis seniau Gerduvėnuose laikė žalmargę karvę. Ir joks štempelis jos negalėjo nulaikyti! Nuvesdavo rytą senolis karvę į lanką, kietesnėn žemėn kuziu įkaldavo štempelį, palikdavo savo karvelę smagiai žalios žolės ėsti. Kai pabosdavo ganytis, šitoji karvė imdavo ramiai darbuotis – grandinę užsimeta ant vieno rago, susuka aštunkę, tuomet ant kito rago, taip visą grandinę susukusi, galvą kilsteli ir štempelis gražiai pūkšt slyst iš žemės: pasileidusi karvė eina namolio. Tik žiū senolis besrėbdamas pietų putrą – pro praviras trobos duris jo karvelė ramiai į jį žiūri ir sako: veizėk, tėvai, parėjau.
Laikė senolis ir laisvąją ožką, katra amžinai į dygliuotus slyvus būdavo įsilipusi, ir gaidį, katras būtinai lygiai trečią smarkiai giedojo, miegoti nedavė; ir net tokį triušį, katras visiškai nekentė užsienietiškų kopūstų. Šis ypatingas Gerduvėnų kaimo triušis smarkiai mėgo jaunus dilgėlių lapelius su violetinėmis apačiomis ir tik žydinčius kiaulpienių žiedus, o suvis labiausiai – garšvas paprastąsias, mat kol jaunos ir garbanotos, jos baisiai yra skanios ir sultingos. Tas triušis, matyt, buvo sena siela, nes tikriausiai minė tuos laikus, kai protėviai dar neaugino nei kopūstų, nei ten užjūrio brokolių, anei batvinių, ir savo stalui pavasariais tiekdavo garšvų patiekalus, o rudeniais – karštas pupas.
Senovėje baltų ir slavų kraštuose paprastoji garšva (Aegopodium podagraria L.) – sesuo salierų, kmynų, gelsvių, builių, morkų ir visokių ten nuodingų maudų – buvo svarbus maistinis ir pašarinis augalas, ir tik vėliau jį pakeitė iš užjūrio parkeliavę kopūstai. Garšva iškart išėjo iš mados ir šalin nuo aukštuomenės stalų.
O iki tol… Vos tik vieversiui parskridus imdavo lįsti iš žemės garbanoti ir ryškūs garšvų lapeliai. Skanūs ir naudingi pavasario nupiepėliams! Virškinamąjį traktą kaimo žmonėms ir triušiams gerindavo, medžiagų apykaitą skatindavo, visokius šlakus, druskas, kalkes ir įsisenėjusius užtrinus iš pilvo ir sprando išvarinėdavo. Garšvas tais laikais penkpirščiais vadindami, skystino kaimo žmonės savo kraują, vėsino žieminius uždegimus. Virdavo jaunų garšvų putras, lapynes, gamindavo mirkalus ir sviestinius užtepalus; žalius lapelius maišydavo su riebiu smetonu, cebulėmis, balandomis; kas nesuėsta – sūdydavo žiemai.
Oo, mielieji mano, visi laisvieji valgytojai ir podagrininkai! Jei visgi perskaitytumėte paprastosios garšvos lotyniškąjį pavadinimą (patiekiau aukščiau), iškart suprastumėte, kam daugiausia reikia garšvų pavasariais rupšnoti!
Jau senose knygose garšva yra įvardijama kaip gydomoji priemonė nuo didžiuosiuose kojų pirštuose išplitusios podagros. Šlapimą varančiu garšvų lapų užpilu ir šaknų nuoviru bobutės gydė įvairius kaimo persiėdėlius, dešrų mėgėjus, katriems būdavo sutrikusi šlapimo rūgšties apykaita; gydė savo senelius reumatininkus, artritininkus, šiaip kaimo susisukėlius ir kartais tuos, katriems sėdimasis nervas užsidegdavo. Tos bobutės gydė ir nelaikančias šlapimo pūsles, galvas, dėl spaudimo skaudančias, o išoriškai šviežių garšvų lapų tyrės dėjo ant kuisių ir širšūnų įgėlimų vietų.
Ne tik podagrininkams, bet ir parfumerininkams yra puikių žinių. Garšvų žieduose yra 0,14 procento eterinio aliejaus, sudaryto iš limoneno, felandreno ir terpenų. Vasarą pilnos pamiškės, apleisti sodai baltai ir gelsvai žydės! Pikantiškas kvapas! Ir liabai malionus skonis, pasakytų lietuviškai kalbantys anglai!
Žinia, dabar madinga spausti jaunų garšvų lapų sultis, pasitelkiant kartu žliūges, kiaulpienes ir dilgėles violetinėmis apačiomis, dėl riebumo suplakant užjūrio bananą, apelsiną ar šaldytų aktinidijų saują.
Įsidėmėtina, kad per daug lapų visgi nepatartina triušiams ir kiaulaitėms leisti ėsti, mat kumarinai lapuose veikia kaip antikoaguliantai (aniems suskystės kraujas).
Geroji žinia daržininkams ta, kad garšvų tikrai nereikia sėti anei ravėti. Ta visų laikų siaubingiausioji sodų ir daržų piktžolė iš vieno augalo subrandins du tūkstančius aštuonis šimtus sėklų, išplis metrų metrais šaknimis, įkyrės ir bus niekaip kitaip neišraunama ir neišnaikinama – tik suėdama.
Jūsų nuolankioji fitoterapeutė iš Gerduvėnų kaimo Giedrė BRUŽIENĖ, tel. 8 614 16 798.
