Senoj barzdoj daug išminties. Apie krieną

Turguj du turgininkai susipyko dėl barzdos. Mat viens jų turėjo vešlią, juodą, o antras buvo visai išretėjęs. „Ir kuo gi tu tepi tą savo barzdą?“ – šaiposi tas išretėjęs. Antrasis iš aukšto veizėdamas sako tepąs simondsijų aliejumi, plaunantis plūdenų ir ajerų šampūnu, paskui fenu džiovina, specialiomis šukomis šukuoja, nė plaukelis neiškrenta. „Je, meluoji, simondsijau. Žinau, ką darai. Tepi barzdą medumi, o burną iš vidaus vištšūdžiu išmozoji. Medus traukia, vištšūdis stumia, tai ir vešliai želia“, – kvatojasi mažabarzdis. „Tai ko patsai tada toks išplikęs, senas kriene?“ – neįsižeidė gražiabarzdis ir pasiūlė tam barzdą gerai nugaros trynekliu pasitrinti, likusioji nubyrės, nes geriau jokios, negu tokia.
Aš su savo trigrašiu dar norėjau pasakyti, kad krienai baisiai gerai visokius ten plaukų folikulus pažadina, todėl krienais reikia tepti visur, kur apžėlimo reikia. Žadėjau dar ir daugiau apie krienus jiems papasakot, bet anie špygomis išsirodydami ilgai dar receptais dalijosi ir be manęs.
Spėjau nemažai jų receptų susirašyti, tad ir jums kai ką čia patieksiu.
Valgomasis krienas (Armoracia rusticana), bastutinis augalėlis; rašo, dvyliktajame amžiuje kažkur ten iš Turkijos pas mus parėjo, vokiečiai pirmi juos pradėję auginti. Turkai gydęsi krienais parazitus, valstiečių garstyčia, gerklės valikliu vadinę. Kad ir svetimžemiai krienai, bet pas mus iki metro užaugdami puikiai prigijo, po laukus, sodybas išplito ir nuosavi širdžiai tapo. Čilė tik, sako, smarkiai invaziniais krienais neseniai apžėlė, tie augalai, sako, auga iki šimto šešiolikos metrų, bet vietiniai labai neišgyvena, lapus fermentuoja ir smagiai rūko. Kiek tik atsimenam, lietuviai vėlyvą rudenį prieš kiauleles pjaudami, skerstuvėms būtinai krienų prisitarkuodavo, ašarodami nuo aštraus krienų kvapo iš trobos pirmyn atgal prasivėdinimui lakstydavo.
Krienų šaknų užtepalo visuomet prie šviežienos prikąsdavo, mat žinojo, kad taip geriau virškins, skrandžio sultis išskirs, apetitą sužadins, kad daugiau pilvan tilptų, nuo kopūstų vidurių nepūstų. O kadangi šaldytuvų dar neturėjo, šviežią mėsą krienų šaknų milteliais įtrindavo, muselės nepuldavo, ilgai negesdavo.
Tie kiauleles pjaunantieji tais laikais dar nežinojo, kad krienų šaknys turi daug vitamino C, kad turi kalcio, kalio, fitoncidų, fermento mirozino, beazočių medžiagų, arseno, kobalto, arabinozės, sinergino ir glikonasturcino, žieduose – saponinų, o lapuose yra alkaloidų ir kemferolio. Čia tik mes, miestų žmonės, tą dabar puikiai žinome. Žinome ir kad krienuose esantis lizozimas veikia baktericidiškai, o alilo garstyčių aliejus stiprina virškinamojo trakto sekreciją. Lizozimą dar naudojame kaip lašus akims. Taigi tą išmanydami, imkimės namie krienų tarkuoti, medžiagos garuos ir visos akių bėdos praeis, visą teisybę pamatysim.
Ar žinojot, kad, be visų tų pilvo ir akių gėrybių, krienai mažina gliukozę kraujyje, padeda nuo nemigos, gydo galvos skausmus, ausų uždegimus, geltligę, patogeninius grybus, akmenligę, varo tulžį, gerina kraujotaką ir medžiagų apykaitą? Jetitvaimakalis, sukūdėti bus lengva, krienus lapnojant.
Štai ir receptų puokštelė.
25 g šviežių šaknų užpilti stik­line karšto vandens, pritraukti pusę val., 2–3 valg. š. prieš valgį žarnyno darbui.
Vienas prie penkių santykiu krienų šaknis maišyti su miltais ar riebalais, tepti ant skaudamų, podagrinių, artritinių sąnarių, pleistru nakčiai užklijuoti. Tinka ir nuplikytas krieno lapas.
Galvai sopant išmozoti vandeniu skiesta šaknų košele sprandą.
Folikulams pažadinti tepti vandeniu skiesta bičių žiedadulkių ir krienų šaknų košele.
Senoms, negyjančioms žaizdoms – smulkintą šaknį užpilti šaltu vandeniu, traukti aštuonias valandas, paskiau tuo tirpalu tapšnotis.
Nemigai: 1 cm tarkuotą šaknį merkti į stiklinę šilto pieno.
Krienai ir petražolių sultys – nosies kregždutėms, pigmentinėms dėmėms, krienai ir obuolių tarkiai tiks tiems, kurių veidai nutįsę.
Sėdmeninio nervo uždegimui – užtepimo būdus sugalvokit patys.
Bomba atsikosėjimui: pusiau krieno, pusiau imbiero, plikyti karštu vandeniu, gerti po gurkšnelį kiaurą dieną.
Vyrų nenorėjimams ir negalėjimams, moterų libido: prieš linksmybes šaknų pagraužti.
Senoms širdelėms – orkaitėje kepti obuoliai, aptepti krienų užtepalu.

Post scriptum. Bet nepulkit, o mielieji, barzdų tepti, bliūdais krienų sriaubti! Paliaukį ir sprandą gali nudeginti, skrandžio opų pridaryti. Negalima tiems, katrie su dideliais spaudimais laksto, katrie rūgštimis iš stemplės spjaudosi, šiukštu nėščios ir žindyvės, vaikai mažulėliai, inkstininkai ir hepatitininkai.
O visiems kitiems linkiu tik į sveikatą!

Lapų užtepėlė
Plaktuvu ar maltuvu suplakam arba sumalam plėšytus krienų (stiebus išmesti) lapus, česnakų laiškus, bazilikų, kalendrų, petražolių lapus. Dedam 100 g smulkintų graikinių riešutų, cit­rinos sulčių, druskos ir aliejaus. Sukraunam į stiklainį, užpilam aliejumi, kad geriau laikytųsi, ir šaldytuvan. Tepti ten, kur norisi.

Giedrė Bružienė, žolelių ūkis „Viršūnėlės ir šaknelės“, tel. 8 614 16 798