Atotrūkis
Vasara Lietuvoje prasidėjo vokiško prekybos tinklo „Lidl“ atėjimu. Praėjusios savaitės pabaigoje keliuose šalies miestuose duris atvėrusios 15 parduotuvių sukėlė gyventojų sąmyšį dėl neįtikėtinai mažų kainų. Šie nepabūgo milžiniškų eilių – karštą dieną jose stovėjo kelias valandas, kad būtiniausių maisto produktų nusipirktų pigiau nei kituose prekybos centruose akcijų metu.
Gargždus „Lidl“ aplenkė. Gal dėl to miesto gimtadienio šventėje būriavosi žmonių, nors ne tiek, kiek norėtųsi matyti tokiame reikšmingame renginyje. Neįtarinėsime, kad dalis miestelėnų tuo metu buvo užsiėmę eilę prie „Lidl“ Klaipėdoje ar Kretingoje.
Toli driekėsi eilės prie visų šių parduotuvių. Sekmadienio popietę negalėjai įvažiuoti į „Lidl“ parduotuvės teritoriją Klaipėdoje – eismą reguliavo saugos darbuotojai. „Eilė kaip prie Lenino mauzoliejaus“, – palygino vyresnės kartos žmonės. Jie dar nepamiršo šio sovietmečio relikto: mėsos parduotuvėje reikėjo kantriai laukti, kad nusipirktum kilogramą kiaulienos, majonezo ar žirnelių. Retsykiais į prekybą „išmesti“ apelsinai irgi sukeldavo pirkėjų antplūdį. Nuo ankstyvo ryto prie knygyno išsirikiuodavo eilės norinčiųjų užsiprenumeruoti „Pasaulinės literatūros“ rinkinį, enciklopediją. Laukti eilėse, kad kažką nusipirktum, buvo tapę gyvenimo būdu, nes būtiniausi daiktai buvo deficitas. Dabar eilės – dėl žemos perkamosios galios. Lietuvių pajamų skirtumai – kaip diena ir naktis.
Du trečdaliai Lietuvoje dirbančių žmonių gauna mažiau nei vidutinį atlyginimą – ne daugiau nei 585 eurus per mėnesį į rankas. Apie 200 tūkst. gyventojų gauna minimalų arba mažesnį darbo užmokestį. Kai kas prisiduria iš šešėlio – neoficialus darbas mūsų šalyje populiarus. Atlygiu vokeliuose piktinasi 70 proc. apklaustųjų – šią savaitę informavo viena televizijos laida. Tačiau teko girdėti, kad verslininkas net savo artimam giminaičiui dalį algos moka vokelyje, nors šiam pensija – ant nosies. „Jeigu galėtume Lietuvoje rasti darbą, už kurį gautume normalų atlygį, argi emigruotume?“ – retoriškai klausė emigrantė, grįžusi į Gargždus aplankyti tėvų.
Viena stilinga televizijos laidos viešnia dvasiniu skurdu pavadino eiles prie naujo prekybos tinklo parduotuvių. Gal ji nežino, kad Lietuvoje apie 600 tūkst. piliečių gyvena žemiau skurdo ribos? Kad yra 260 tūkst. neįgaliųjų, kurių vidutinė nedarbingumo pašalpa – apie 123 eurai per mėnesį. Taigi nereikia šaipytis iš laukiančiųjų eilėse. Gal reikia padėkoti vokiečiams, pasiūliusiems už prieinamą kainą nusipirkti maisto produktų? Vokietijoje, kur minimali alga kelis kartus pralenkia lietuvišką, „Lidl“ kainos tokios pat kaip Lietuvoje.
Perdėtas žiniasklaidos dėmesys naujojo prekybos tinklo žingsniams šią savaitę neužgožė skandalingų įvykių sočiame politinio elito gyvenime. Kai paprasti šalies žmonės priversti grūstis prie pigesnių būtiniausių maisto produktų, „darbietis“ seimūnas Kęstutis Daukšys aiškinasi, kaip jo žmona mokytoja (streikais dėl menko užmokesčio garsėjančios bendruomenės atstovė) prieš dešimtmetį Bulgarijoje įsigijo sklypą už 154 tūkst. eurų ir kažkodėl šeima jo nedeklaravo. Kultūros ministras Šarūnas Birutis, taip pat Bulgarijoje įsigijęs sklypą, apsimeta naivuoliu, tvirtindamas, kad nemanęs, jog jį reikia deklaruoti.
Ir nesvarbu, kuo teisinsis politikai dėl aikštėn iškilusių savo aferų – artėjančiais Seimo rinkimais ar panašiai. Nekyla abejonių, kad tokia valdžia pasitikėti negalima. Kaip ir dalimi verslo. Socialinio teisingumo nebuvimas, nenoras rūpintis savo visuomene. Skaudus suvokimas.
