Audėja neatsispyrė lino vilionėms

Agluonėnuose gyvenančiai tautodailininkei, meno kūrėjai Rimantei ŠALČIUVIENEI šie metai kupini jubiliejų. Sausį atšventė bendro gyvenimo su vyru Viktoru 40-metį, vėliau – dukters, vyro asmeninius jubiliejus, o liepos 29 d. pati sulaukė apvalios sukakties. Be to, 2014-ieji yra 35-ieji jos kūrybinės veiklos metai. Šiomis progomis liaudies meno tradicijų puoselėtoja vakar atidarė išskirtinai jaukią autorinės tekstilės darbų parodą „Lino vilionės“ Gargždų krašto muziejuje.

Mamos siuviniai žydėjo

R. Šalčiuvienė nuo mažų dienų augo apsupta meno. „Gyvenome Radviliškyje. Namai buvo išpuošti mamos siuviniais. Tiek užuolaidos, tiek įvairiausi užtiesalai, maišeliai buvo išmarginti siuviniais. Pagalvėles taip šilku išsiuvinėdavo, kad gėlės kaip gyvos atrodydavo. Vieną esu išsaugojusi. Prie vandens pasitikdavo išsiuvinėti žodžiai „Gero apetito“ ar „Skanaus“, juk eidavome praustis prieš valgį. Nuotaiką pakeldavo ir išsiuvinėtas besitaškantis zuikutis“, – prisiminė pašnekovė. Anot jos, mama dainuodavo chore, tad dainų jų namuose taip pat niekada netrūkę. Tėtis buvo Kaulinių kaimo klojimo teatro artistas, mėgdavo vaidinti.

Šįkart pasitvirtino liaudies išmintis, jog obuolys nuo obels netoli rieda. Mat Rimantė taip pat nuo vaikystės turėjo polinkį į meną: „Mokykloje mėgau piešti, dalyvaudavau parodose, patiko grafika. Taip pat lankiau darbščiųjų rankų būrelį. Namuose turėjau siuvimo mašiną. Tačiau visi ankstesni pomėgiai nublanko, kai pas vyro grupės draugus pamačiau stakles. Kai tik išėjome, pasakiau vyrui – noriu šio amato.“

Užsieniečius pavergia autentika

Su baltu ir natūraliu pilku linu susidraugavusi tautodailininkė audžia staltieses, tiek kvadratines, tiek vadinamuosius takelius. Skoningus, tautiškais motyvais prisodrintus, natūraliomis žemės spalvomis išsis­kiriančius kūrinius greitai pamėgo ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai. Švedai, prancūzai, portugalai, ispanai pageidauja ilgų – 1,5-2 m – takelių. Audėja dalyvauja miestų, rajoninėse bei respublikinėse parodose, tautodailininkų mugėse. Amatus demonstruoja ir kruizinių laivų keleiviams, Klaipėdos teatro aikštėje juos pasitinka šalia audimo staklių. „Tada jiems nebekyla abejonių dėl darbų autentikos. Jie džiaugiasi Lietuvoje galį įsigyti ne kinų gamybos prekių“, – pastebėjo pašnekovė.

Ilgus metus agluonėniškė dirbo Klaipėdos kombinate „Dailė“. Ten audė daugiausia rankšluosčius. Tačiau norėjo daugiau kūrybinės laisvės, tad vėliau pasinėrė į įvairias staltieses, jų audimą, peltakiavimą, kaišytinius darbus. Tautodailininkės improvizacijos liejasi ir rankinių, kuprinių, įvairių aksesuarų kūryboje. Mažos kuprinės skirtos vaikams eiti į darželį, susidėti reikmenims. Suaugusiesiems kuprinės taip pat praverčia. Tiems, kurie mėgsta pasivažinėjimus dviračiu, riedučiais, jos tikras išganymas. Lieka laisvos rankos, o kuprinė nesunki, pralaidi orui. „Kartais kuriu ir sijonėlių, liemenių. Anksčiau daugiau ausdavau ir stilizuotų tautinių drabužių, daugiausia vaikiškų“, – apie savo kūrinius pasakojo R. Šalčiuvienė.

Paklausta, ar brangūs jos darbai, atsakė: „Nemanau, jų kaina svyruoja nuo 30 iki 100 Lt.“

Be vyro kaip be rankų

Meno kūrėja yra taip įgudusi austi, kad gali tuo pačiu metu žiūrėti televizorių ar klausytis radijo. „Ir nesuklystu“, – šypsodamasi prasitarė profesionalė.

Tautodailininkės kūrybą vertina visa šeima. „Be vyro būčiau kaip be rankų. Jis ir į parodas nuveža, ir darbus padeda išdėlioti, ir kūrybos procese padeda: pataria, kokias spalvas rinktis, nušlifuoja medines sagutes rankinėms. Be to, dar ir man pataria, kaip apsirengti“, – gražių žodžių vyrui Viktorui negailėjo tautodailininkė.

Kartu jie išaugino tris vaikus: Eriką, Matą ir Viktoriją. Jau sulaukė ir penkių anūkų. Visi moka austi, išskyrus jauniausiąjį Gustą, kuriam dar tik dveji metukai. Tad šis tik siūlų kamuoliukus iškrausto, o sudėti į vietą pamiršta.

Gargždų krašto muziejuje jos paroda „Lino vilionės“ veiks iki rugsėjo 30 d. Asmeninio jubiliejaus ir kūrybinės veiklos 35-mečio proga yra išleistas audėjos darbų pristatymo albumas. Pagrindinis rėmėjas – Klaipėdos rajono savivaldybė, skyrusi 2 600 Lt. Atspausdinta 300 albumo egzempliorių.

Įdomu

• Manoma, kad žodis „linas“ kilo iš lotyniško žodžio „linum“ arba graikiško žodžio „linon“. Linas yra vienas seniausių audinių pasaulyje: aptikta, kad jis naudotas prieš kelis tūkstančius metų. Medžiaga buvo naudojama ir kaip atsiskaitymo valiuta Egipte, o mumijos buvo sukamos į lino audinį, nes jis simbolizavo tyrumą ir šventumą. Lietuvoje linas naudojamas jau daugelį metų ir laikomas tradiciniu lietuvių audiniu.

„Audimo technika atliktų darbų kūrimas ne tik skatino domėtis tradicinių lietuviškų audinių raštais, įvairiomis audimo technikomis, bet ir lavino menininkės kūrybingumą, diktavo netradicinius sprendimus. <…> Profesionalus dėmesys liaudies meno tradicijai menininkės audiniuose atsiskleidžia netikėtais ir naujoviškais sprendimais. Tarp paskutiniuoju laikotarpiu sukurtų darbų vienu iš originalių sprendimų pavyzdžių galima laikyti tautodailininkės kuriamas rankines. Jose lino audinys ir tradiciniai raštai atgyja utilitarios paskirties aksesuaruose. Profesionalus, techniškas ir skoningas šių darbų atlikimas prisidėjo prie to, kad R. Šalčiuvienės darbų galima rasti ne tik Lietuvoje, bet įvairiose užsienio šalyse.

Šalia aktyvios kūrybinės veiklos tautodailininkė noriai įsitraukusi į edukacinį procesą. R. Šalčiuvienė moko vaikus ne tik audimo paslapčių, bet ir kitų rankdarbių, skatina į savo buitinę aplinką žvelgti kūrybingai, ją puošti savo darbais ir domėtis lietuvių liaudies meno tradicija.“

Menotyrininkė Regina Šiurytė-Šimulienė (iš albumo „Lino vilionės“ apie audėją R. Šalčiuvienę)