Aviža prašė gražiai pasėti
Nei šios dainos, nei avižų šiandien labai nebevertiname. Anuomet mūsų protėvių dainomis išgarbstyti rugiai, miežiai ir avižos, bet neteko girdėti dainų apie kviečius. Šiais laikais laukai vilnija kviečiais, bet rugių beveik neliko, miežių ir avižų auginama taip pat nelabai gausiai. Kviečiai puikiai tinka eksportui, o kur dėti avižas, kai Lietuva baigia išsinerti iš gyvulininkystės kraštu buvusios šalies įvaizdžio? Na, nebent avižos tiktų svirplių mitybai.
Kol dėl agresorės Rusijos sukelto karo Ukrainoje visus šokdina energetikų polka su ragučiais, nebe dainos apie grūdines kultūras, ekologiją ir kitus nereikšmingus dalykus galvoje. Kuo ir kaip, be malkų, dujų ar elektros, dabar šildytis, randasi įvairiausių siūlymų. Anądien per LRT ūkininkas tikino, girdi, avižas labiau apsimoka sukūrenti krosnyje nei sunaudoti pagal paskirtį, nes jų supirkimo kaina esanti žema. Tokie pasiūlymai man atrodo gana šventvagiški ir ekologiniu, ir ekonominiu požiūriu. Gal reikėtų kokio specifinio muziejaus, kuriame būtų aiškiai pavaizduotas grūdo atsiradimo ciklas, kad bent vaikai žinotų, kad duonos kepalai, ir dar patogiai supjaustyti, auga ne prekybos centruose. Kam tada arti, sėti, pjauti, įdėti darbo ruošiant techniką, eikvoti kuro, laiko sąnaudas (nejaugi vien dėl mokamų subsidijų ir didesnių dotuojamo dyzelino normų?), jei derlių supilame į krosnį?
Avižos – vertingi grūdai, tinkantys tiek maistui, kosmetikai, tiek gyvulių pašarui. Įdomumo dėlei, pažvelgus šiek tiek atgal, net bendrojo pašarų maistingumo matas (teisingumo dėlei – rusiškas, bet mūsų šalyje naudotas iki pat 2000 metų) – pašarinis vienetas buvo nustatomas avižų kilogramo pagrindu. Pašarų maistingumo etalonu ėmė 1 kg avižų, iš kurių suaugusio jaučio organizme susikaupia 150 g riebalų arba susidaro 1414 kcal grynosios energijos. Suaugusiam jaučiui 150 g riebalų sukaupti, be pašaro, būtino organizmo gyvybei palaikyti, reikia sušerti arba 5 kg kukurūzų siloso, arba 4 kg cukrinių runkelių, arba 0,75 kg kukurūzų grūdų.
Jei ne savo maistui, tai kituose, skurstančiuose kraštuose avižos praverstų labiau nei krosnių kuras. Kaimynai latviai kepa gardžią avižinę duoną, kokią, manoma, pirmieji pradėjo kepti britai, o šiuolaikinius pusryčius be avižinių ar kitokių dribsnių įsivaizduotume sunkiai. Netoleruojantieji laktozės arba nevartojantieji pieno produktų dėl savo įsitikinimų juos pakeitė avižų pienu. Tiesa, mūsų parduotuvėse jo randu sunkiau, tačiau užsienio šalių prekybos centrai siūlo įvairių jo variantų. Seniai nuo mūsų Kūčių stalo dingo tradicinis patiekalas – avižų kisielius, nes nebėra šeimininkių, mokančių jį sutaisyti, nebelaikome ir beržų sulos statinių, apibertų avižomis. Avižos naudojamos ir kai kurių ligų gydymui, tad daugelis šių ir kitų naudingų augalo savybių neleidžia dirvai neišrankios avižėlės tiesiog išsiųsti per kaminą.
Ar ne ekonomiškiau paieškoti kitų šilumos šaltinių? Gal, sakykime, gudrios galvos galėtų sugalvoti, kaip iš laukuose kėpsančių nereikalingų šieno rulonų ar menkavertės žolės, kurios ne vienas gyvulių nelaikantis žmogus nežino kur dėti, suspausti kokius briketus ar sumalti granules. Gal pagaliau reikia nustoti šiauštis prieš koogeneracines elektrines ir mažinti šiukšlių kalnus jas paverčiant energija. Austrijos sostinėje Vienoje stovi bent pora tokių, bet šio miesto gyventojai yra sveiki ir laimingi, be to, jau keliolikti metai iš eilės Viena išrenkama geriausiu gyventi pasaulyje miestu.
Šiuos mano vidinius dūsavimus avižų likimo klausimu nubraukė paskutinių dienų įvykiai Liucerato kaime Vokietijoje. Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės Liucerato kaimo, nelaimei, įsikūrusio ant milžiniškų rusvosios anglies – lignito – klodų likimą šiandien gina įvairūs klimato aktyvistai, sakoma, ir šiaip visokie protestus mėgstantys žmonės. Nors jo gyventojams išmokėtos kompensacijos, kaimas seniai iškeldintas ir miręs, o Vokietijos Konstitucinis teismas yra priėmęs visus reikalingus sprendimus, įteisinančius anglies gavybą plačiu mastu, kurį laiką nuo kasybos darbų buvo susilaikyta. Tačiau Rusijos karo sukelta energetinė krizė privertė atsigręžti ir į taršios anglies deginimą bei jos gavybos atnaujinimą. Tai ir sukėlė klimato aktyvistų įniršį ir įvairias akcijas, o žinios iš šios vietos apie rimtas policijos ir aktyvistų akistatas sklinda po visą pasaulį kaip iš kokių Ukrainos mūšių. Net Greta Thunberg atvažiavo palaikyti protestuotojų.
Rusvoji anglis laikoma jauniausia iš kasamų anglies rūšių, susidariusi iš durpių ir turi apie 60–70 % cheminio elemento anglies. Degdama smarkiai rūksta ir gana nemaloniai dvokia. Tačiau… Reikia, kad dirbtų pramonė, reikia elektros, šilumos, reikia įkrauti kompiuterius ir išmaniuosius telefonus, kad galėtume „facebookintis“ ir kitaip „įsitinklinti“ ir patogiai gyventi. Kol už lango pliaupia lietus ir žudo sunkiai žiemojančius rugių pasėlius, jau nebežinau, kokia blogybė didesnė (mažesnė) – ar avižos į krosnies pakurą, ar naujos anglies kasyklos. Šiaip ar taip klimato kaita tokia greita ir tokia akivaizdi, kad kažin kaip ją bepristabdysime.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
