Bambekliais esame mes gimę?
Dvi garbaus amžiaus gargždiškės praėjusį šeštadienį miesto šventės eisenos dalyvius pasitiko plodamos ir ragindamos kitus žiūrovus taip pat nelikti statiškus. „Net delnai paskaudo“, – linksmai tarstelėjo moterys. Pagyriau jų entuziazmą – savas miestas, savi žmonės – taip ir turime gi vienas kitą palaikyti, pamatyti, pagerbti.
Visgi švenčiant Gargždų miesto 764-ąjį gimtadienį daliai šventės žiūrovų entuziazmo, paprasčiausio supratingumo pristigo: linksminkit mus, linksminkit, o mes jau pažiūrėsim, ar paplosim, ar teiksimės nusišypsoti! Bet užtat socialiniuose tinkluose savo „išmonę“ parodysim, progos įgelti nepraleisime! Šventė dar nebuvo pasibaigusi, o pikti, užgaulūs komentarai jau sklandė viešumoje. Nieko čia, žinoma, nuostabaus: esame demokratinė šalis, galime reikštis į valias! Tačiau tos nuožmios Gargždų šventės kritikų tirados apnuogino dalies mūsų žmonių lygmenį, atitinkantį lotynišką posakį „Panem et circenes!“ (liet. duonos ir žaidimų). Šiuo reikalaujančiu posakiu apibūdinamas poreikis, reiškiantis didesnių idealų, dvasingesnių poreikių neturėjimą.
Akivaizdu, kad šios miesto šventės koncepcija – pagerbti Tautinio kostiumo metus – komentatoriams buvo per sudėtingas riešutėlis, ne masinio vartojimo. „Eikit jūs velniop su savo tautiniais šokiais, tarmėmis ir dainomis“, – atsižadėdami savo krašto šaknų pykčio garą socialiniame tinkle esą dėl šventės panašumo į „Duokim garo!“ leido „rašytojai“. Jiems mieliau būtų buvę mikutavičiai ir šiškauskai. Ot čia tai jau būtų kūrybiškumo viršūnė a ne? Tai šitie atlikėjai vis dar neatsibodę?!
Feisbuke rašantis bambeklis, kad net kaimuose esą būna įdomiau nei Gargžduose, neturi jokio supratimo, kokius vargo kelius keliais (beveik tiesiogine šio žodžio prasme) nueina kultūros darbuotojai ieškodami rėmėjų ir norėdami patenkinti minios poreikius. To padaryti vien iš biudžeto pinigų yra neįmanoma, o rėmėjai irgi nesišvaisto. Vienos seniūnijos Kultūros centro vadovė privačiame pokalbyje prisipažino, kad po kiekvienos miestelio šventės, kuriai vis reikia kaulyti rėmėjų paramos, pati sau dievagojasi to ateityje nebedarysianti. Tačiau artėjant tradicinei šventei kūnas pradeda eiti pagaugais pagalvojus, kad su kuklesniu koncertėliu neįtiksianti, tad vėl bėgiojanti su prašymais, vėl ieškanti papildomų lėšų, nes ką gi žmonės pasakys? Beje, būtent tie žmonės, kurie patys piršto vardan savo miestelio šventės niekada nepajudina. Tik pirštu parodo, kas, kur ne taip. Kaip ir gargždiškiai, kurie markstosi net šventėje, o į parko talką pakviesti lindi namuose (tegu seniūnija ir bendruomenė tvarko). Tačiau artėjant Joninėms garsiai rėkia: ar nieko parke nebus? Bus. Padarys ir dėl Jūsų. Tik bent jau reklamą sekite.
Dar viena iš vis pasikartojančių dejonių, kodėl Gargždų gimtadienis nesulaukia didesnio dėmesio, esą ne tik ne tie atlikėjai, bet ir ne data! Sutampa su džiazo festivaliu Klaipėdoje. Taip, tai yra priežastis pamąstyti. O gal kitais metais, kai švęsime jubiliejinį miesto gimtadienį, klaipėdiškiams pasiūlyti eksperimentą? Gal festivalio organizatoriai kokį džiazo vakarą iš Klaipėdos perkeltų į Minijos slėnį? Kokia erdvė improvizacijoms sklisti ir laisvei reikštis! O gal pabandykim pradėti derėtis jau dabar?
Tikrai nemanau, kad šių metų Gargždų gimtadienio šventės programa buvo itin patraukli, o juo labiau ideali. Šventės tautiškumo koncepcija – puiku, tačiau kūrybinio polėkio surengti daugiau atrakcijų ir masinio žiūrovo (neįmanoma tokius ignoruoti) skoniui – pristigta ir, pripažinkime, ne vien lėšų stygius čia kaltas.
Tačiau labiausiai Gargždų miesto šventiniuose renginiuose, o ypač mero inauguracijoje ir Garbės piliečio ceremonijoje pasigedau pačių politikų pilietinės pozicijos ir paprasčiausio etiketo paisymo. Savivaldybės taryboje – net 27 nariai, o šventėje dalyvavo gal tik koks dešimt. Būtent Taryboje balsuojama ir už biudžetus, ir už Garbės piliečius, ir už regalijas – tai kodėl patys politikai nedalyvauja miesto istorinėse ceremonijose, kurios vyksta tikrai ne kiekvieną dieną? Kodėl patys negerbia savo sprendimų, o tuo pačiu ir piliečių? Ar dabar laiko neatsiranda, nes savivaldos rinkimai dar tik po dvejų metų? Tada politikų net eilinėse vakaruškose vėl kirbėte kirbės?
Šventės ateina ir praeina, jos pasitaiko labai įsimintinos ir kartais nelabai. Tiesiog akivaizdžiai dalis gargždiškių esame nelojalūs savo miestui leisdami ne racionalių pasiūlymų, kaip šventę padaryti iš tiesų patrauklesnę, o tik piktų replikų garą. Skaudžiai apmaudu, kad iki šiol savame mieste nesuglaudžiame pečių kūrybiškoms ir bendroms idėjoms įgyvendinti. Visuotinai nepasididžiuojame ir nepasidžiaugiame tuo, ką turime gražaus. Užsitempti marškinėlius su prisipažinimu miestui – puiku, bet ar mes tikrai mylim Gargždus?
