Bent 112
Prakeiksmais motinai ir jos sugyventiniui palydėta, ašarų upeliais nuskalauta keturmečio Mato iš Kėdainių tragiško gyvenimo istorija. Šiomis dienomis žiniasklaidos priemonės tarpusavyje tarsi lenktyniauja pranešdamos apie vis naujus smurto protrūkius prieš vaikus: štai Kaune, štai Lazdijuose, o štai ir Kelmėje. Turime tokių žinių ir mūsų rajone.
Suprantu vaiko teisių specialistų susirūpinimą, kada mes, žurnalistai, paprašę jų komentaro, rašome straipsnį. Jie jaudinasi, jog nepažeistume Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatų, kurie yra labai griežti. Tačiau „Banga“ niekada nesame peržengę etikos ribų. Tikrai ne „Bangos“ straipsnių paskatinti kariasi moksleiviai ar smurtauja sugyventiniai. Ir mums tikrai nerūpi sensacingos skaudžių įvykių detalės, mums rūpi, kodėl taip atsitiko, kokios priežastys lėmė, kodėl vaiko teisių apsaugos, socialinio saugumo srityje vis dar nėra vieningos sistemos? Mes norėtume ir Klaipėdos rajone sukelti racionalią diskusiją, ką galėtų padaryti pati savivalda, kaip supurtyti piktą ir susiskaldžiusią visuomenę, kaip jai išaiškinti, kad orumas ir saugumas tikrai kainuoja. Kaip padaryti, kad visuomenė ne tik nosinių prieš televizijos kameras ieškotųsi, bet ir ryžtųsi ateiti į pagalbą skriaudžiamam. Dabar daugių daugiausia ką darome: apkeikiame valdžią ir savo kalbose grasiname smurtautoją nukirsią, užmušią (žodžiu, pripažįstame tokius pat metodus) ir čia pat prisipažįstame, kad bijome užstoti skriaudžiamąjį. Mat ir mums taip pat gali būti. Ir bus, jei ir toliau taip aktyviai savyje auginsime abejingumą.
Iš tikrųjų stebina, kad kartais smulkių įvykio detalių reikalauja patys skaitytojai, net turėdami įtarimų, kad mes kažką tyčia dangstome, slepiame. Būna, sulaukiame priekaištų, kodėl neskelbiame prasižengusių, smurtavusių ar net žudikais tapusių nepilnamečių pavardžių, nes kiti esą skelbė ar net rodė. Pasitaiko, kad kai kurie žiniasklaidos atstovai mielai prisiima budelio vaidmenį kirsdami iš peties. Bet kol vyksta ikiteisminiai tyrimai, ypač nepilnamečius akylai ir griežtai gina įstatymas.
Antra vertus, vietinėje erdvėje slėpkis nesislėpk, vis tiek visi viską žino, vienas kitą pažįsta. Dabar suklestėjus modernioms technologijoms socialiniuose tinkluose komentatoriai linksniuoja tiek aukų, tiek nusikaltusiųjų pavardes, įkelia net kraupias įvykių nuotraukas! Dalis žmonių beveik vienu balsu kaltindami žiniasklaidą esant purvasklaida patys į save nepasižiūri: kokios keiksmažodžių lavinos liejasi iš jų lūpų, kokiais dviprasmiškais anekdotais dalijamasi feisbukuose. Tokia intensyvi suaugusiųjų neapykanta, agresija, skleidžiama vienas kito atžvilgiu, kad jaunoji karta tikrai turi iš ko „pasimokyti“.
Nepritariu verkšlentojams, kad nebėra dorybės „ant šio svieto“. O viena iš priežasčių esanti ir televizija, kurioje nėra ką žiūrėti. Taip, televizijos poveikis yra užhipnotizuojantis. Jei ją laikome vietoj altoriaus, mes tampame net ne priklausomi, bet tiesiog prikaustomi. Bet kas gi tuos tūkstančius rypuotojų, kasdien tiesiančių ranką prie televizijos pultelių, verčia žiūrėti visokias dvidešimt keturias valandas? Kodėl tokie žiūrovai savo noru daugina komercinių televizijų pelnus už reklamą, dusinasi banalių šou klampynėse, klausosi rūtų, krivickų piktdžiugiškų sapaliojimų? Ar yra prievarta? Kodėl neįsijungiama LRT, o ypač jos kultūros kanalą, neatsiverčiate mediateką – ten daug pažintinių laidų, interviu su menininkais, aktoriais, muzikais. Pozityvus turinys, o ir teta Beta vaikams pasakas seka. Deja, dalis mūsų šalies piliečių įprato pasikrauti tik neigiama energija, jau net nebesuvokdami, kad tampa tos neigiamos energijos šaltiniai. Paskui kažkodėl stebimės smurto proveržiais artimoje aplinkoje.
Taiklus mano kolega apžvalgininkas R. Valatka šiomis dienomis rašęs, kad niekas taip nebesuvienija lietuvių kaip laidotuvės. Palydint mažąjį Kėdainių kankinį į paskutinę kelionę lingavo gedinčiųjų minia. Pasirodo, kiek tas nelaimingas vaikeliukas beturįs artimųjų!? Bet tarp jų neatsirado nė vieno tada, kada reikėjo pagalbos. Betgi mes, kurių artimoje aplinkoje dar neatsitiko tokia bėda, galime pagaliau pasielgti kitaip. Nedrebėdami tik dėl savo kailio įspėti smurtaujantį kaimyną, aktyviau veikti bendruomenėje socialinėje srityje. Bent paskambinti 112. Kitaip ko vertos mūsų ašaros?
