Bolturino tremtinius susiejo likimas
Bolturino tremtiniai vos ne kasmet renkasi Gargžduose prisiminti tai, kas patirta ir išgyventa Sibire nuo 1948 m. Užpraėjusį šeštadienį jų susitikimas tradiciškai prasidėjo šv. Mišiomis Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, skirtomis visiems tremtiniams: ir tiems, kurie negrįžo iš Sibiro, ir tiems, kurie amžinojo poilsio atgulė gimtojoje žemėje.
Tremties istorija gyva. Ją liudija ne tik buvusių Sibiro tremtinių pasakojimai, bet ir užrašyti prisiminimai. 1948 m. iš mūsų rajono į Krasnojarsko kraštą, Bolturiną, ištremtų šeimų palikimas kitoms kartoms sugulė į knygą „Čia susibėgo mūsų keliai“. Gargžduose neseniai susitikę likimo suartinti Bolturino tremtiniai dar kartą pasinėrė į prisiminimus.
Pagerbė išėjusiuosius
Bolturino tremtiniai vos ne kasmet renkasi Gargžduose prisiminti tai, kas patirta ir išgyventa Sibire nuo 1948 m. Užpraėjusį šeštadienį jų susitikimas tradiciškai prasidėjo šv. Mišiomis Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, skirtomis visiems tremtiniams: ir tiems, kurie negrįžo iš Sibiro, ir tiems, kurie amžinojo poilsio atgulė gimtojoje žemėje.
Pirmieji trėmimai Lietuvoje prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. Dabar ją minime kaip Gedulo ir vilties dieną. 1948 m. gegužės 22 d. tapo lemtinga 40 tūkst. lietuvių. „Prieš 65 metus, 1951 m. spalio 2–3 d., iš Lietuvos buvo ištremta daugiau nei 16 tūkst. žmonių, tarp jų apie 5 tūkst. vaikų. Daugiausia jų pateko į Krasnojarsko kraštą. Iš Klaipėdos rajono tuomet buvo ištremta apie 100 žmonių“, – skaudžios tautos istorijos faktus priminė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono filialo valdybos pirmininkas Jonas Šatkus.
Gargždų senajame parke prie kryžiaus Tautos skausmui atminti buvę tremtiniai ir jų palikuonys uždegė žvakeles ir dar kartą susitelkė maldai, juk būtent tikėjimas lietuviams padėjo išsaugoti sugrįžimo į Tėvynę viltį. Ją puoselėti 121 lietuvių šeimą susiejusiame Bolturine padėjo kunigas Petras Lygnugaris, tuokęs, krikštijęs, laidojęs, meldęsis su visais, aukojęs šv. Mišias barakuose ir mažyčiuose kambarėliuose.
Nukėlė į praeitį
Brangindami buvimo kartu akimirkas buvę Bolturino tremtiniai ir jų šeimų nariai, susirinkę „Lijo“ konferencijų salėje, tą popietę niekur neskubėjo.
Tylos minutė, graudulio ašara, susitikimų džiaugsmas, nuostaba, išgirdus minimus artimiausių žmonių vardus – viskas pynėsi susibūrus prie stalo, kurį palaimino Gargždų Šv. arkangelo Mykolo parapijos kunigas Donatas Žukauskas. Lapių pagrindinės mokyklos moksleivių ir mokytojų parengta meninė kompozicija sužadino pačius skaudžiausius tremtinių prisiminimus, bet suteikė viltį, kad tautos istorija išliks gyva, jei ją puoselės jaunimas.
Prieš akis ekrane slinko Krasnojarsko krašto, rūsčiai pasitikusio lietuvius tremtinius prieš keliasdešimt metų, vaizdai, ten gyvenančių žmonių prisiminimai ir 2008 m. Bolturiną, prieš jį užtvindant, aplankiusių J. Šatkaus ir Donato Lengvino užfiksuoti kadrai, lydimi pasakojimų.
„Iš tremties mūsų šeima grįžo 1957 m., o 1982 m. į Bolturiną važiavau su žmona, norėdamas jai parodyti tas vietas, aplankyti lietuvių kapines“, – graudinosi Juozas Martinkus, tremtį pažinęs vaiko akimis ir vaiko širdimi patyręs sesučių gimimą ir vienos vos gimusios netektį.
Iš Laigių kaimo 1948 m. ištremta 6 asmenų Genčų šeima, kuri netrukus turėjo dar pagausėti, neteko tėvo. „O po dviejų dienų gimė brolis. Mama buvo ligoninėje, o mes, dukros, nešėme laidoti tėvą“, – prisiminė Jadvyga, kartu su seserimis Albina, Jovita, Genovaite ir broliu Albinu išpildžiusi mamai duotą pažadą tėvo palaikus parvežti į Lietuvą. Jie 1989 m. atgulė Veiviržėnų kapinėse. Pirmą kartą po tremties dvi seserys Bolturiną aplankė 1976 m.
Vokietijoje su šeima gyvenanti buvusi tremtinė Erna Preikšaitė-Kem Bolturiną, kur liko sesers palaikai, aplankė irgi dukart – 2009 ir 2011 m. O jei rastų bendraminčių, vyktų ir dar kartą. Iš kelionių ji parvežė eksponatų, kurie saugomi Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejuje.
Į knygą „Čia susibėgo mūsų keliai“ sugulė tik dalis tremtinių prisiminimų ir nuotraukų. „Emilijos Uktverienės atliktas darbas – surinkti ir išleisti šią knygą-albumą vertas pagarbos. Tai liks mūsų vaikams ir vaikaičiams“, – įsitikinę buvę Bolturino tremtiniai, tapę artimi toli nuo tėvynės ir nepraradę artumo sugrįžę namo.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Vaclovo SAKALAUSKO nuotr.
