Braškėmis apsodintas minų laukas
Socialiniuose tinkluose vis dar blyksteli kai kurių mūsų rajono politikų pramogų už mokesčių mokėtojų pinigus atspindžiai. Regis, dar visiems neatėjo suvokimas, kad grožėtis savimi už biudžeto pinigus, kai yra tiek spręstinų reikalų rajone, nėra pernelyg etiška. Be to, krenta turėtas įvaizdis rinkėjų akyse, ir kitų rinkimų, kas žino, jau gali nebelaimėti. Susimąstai, kiek politinių dividendų žmogus susirinktų, jei vietoje savęs į kelionę pasiųstų talentingą jauną specialistą ar gabų mokinį. Nesulauksite. Kaip ir detalių ataskaitų, ką matė ir nuveikė svečiose šalyse mūsų rajono atstovai, ir svarbiausia – kaip tą neįkainojamą gruzijų bei šveicarijų patirtį pritaikys rajone, kad naudą pajustų ir kiti, eiliniai mirtingieji.
Yra ir kita pusė, apie kurią kiekvienam, ne tik politikui ar valstybės tarnautojui, verta labai rimtai pagalvoti, nes šiuolaikiniai socialiniai tinklai – tai tarsi saldžiomis braškėmis apsodintas minų laukas. Visoms mūsų gyvenimo sritims persikeliant į internetą, atsirado nauja specialybė – duomenų analitikai – „bigdeitai“, kurių užduotis – apdoroti milžinišką kiekį duomenų („big data“). Taigi, šių duomenų analitikų atlikti tyrimai parodė, kad žmogui užtenka atlikti 200 veiksmų feisbuke ar kitame socialiniame tinkle, o sukurta programinė įranga išstudijuos viską apie žmogų – kokios jo vertybės, gyvenimo prioritetai, įpročiai, ryšiai, šeima ir net kokius filmukus mėgsta per „youtube“ žiūrėti paties vaikai. Pasak interneto analitikų, visa ta informacija gali būti panaudota negeriems tikslams – tam, kad kontroliuotų, šantažuotų žmogų, jį valdytų lyg marionetę. Teigiama, jog paveikti galima kiekvieną individą ir platesnę visuomenę, jei būsime neatsargūs. Antai lengvabūdiškai imame ir pasidalijame informacija, kaip šventėme savo jubiliejų valdiškoje įstaigoje su nostalgijos sovietiniams laikams „dress“ kodu. Arba dar blogiau – paplatiname kokią nors šlykščią nesąmonę apie Lietuvą ar Europos Sąjungą, nes labai prašė ja pasidalinti interneto „trolis“ su kolorado juostele atlape… Taip nesąmoningai talkiname mūsų šaliai nieko gero nelinkintiems propagandinių tinklų mezgėjams, kurių šimtai tūkstančių tūno gerai įrengtuose daugiaaukščiuose kremliniuose biuruose. Čia kasdien ateina į darbą civiliai žmonės, pasirašę konfidencialumo sutartis neišduoti paslapčių. Kitaip tariant, įėjimas ten yra vienas, o išėjimas – tik per kaminą.
Kibernetinėse erdvėse knibždėte knibžda šnipų ir vyksta tikrų tikriausi karai su savo iki dantų moderniomis technologijomis apginkluotomis kariaunomis, teigia specialistai. Skelbiama, jog 1985 m. Rusijoje buvo 85 tūkst. kadrinių KGB karininkų. Šiuo metu vien Federalinės saugumo tarnybos centriniam aparatui priklauso per 110 tūkst. karininkų. Tarnybai talkina daugybė privačių kompanijų, tarp jų ir medijų, kurios tarsi verčiasi ūkine veikla, tačiau iš tiesų nuožmiai seka visus ir viską, platina priešišką propagandą, formuoja nepasitenkinimo nuotaikas, gąsdina, itin didelį dėmesį sutelkdamos ir į socialinius tinklus. Į šią sritį metami milžiniški pinigai ir žmogiškieji ištekliai. Apie tai kalba Lietuvos diplomatai, žvalgybininkai, duomenų analitikai.
Pavyzdžiui, pas mus populiariausias tarp socialinių tinklų yra feisbukas, o Ukrainoje buvo „Odnoklasniki“ („Klasės draugai“), „V kontakte“ („Ryšyje“). Tačiau šie tinklai buvo tiek persisėmę priešiškos propagandos, kad valdžia nusprendė juos apriboti. Žmonių reakcija, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo audringa: kokie čia dar interneto, laisvo žodžio varžymai? Buvo atsakyta – dėl saugumo. Kitas žingsnis buvo atsisakyti elektroninio pašto mail.ru, kuriuo naudojosi per 90 proc. ukrainiečių, viešojo sektoriaus darbuotojų. Teigiama, jog per šį paštą specialiosios kaimyninės šalies tarnybos galėjo laisvai siurbti visus duomenis, patiems paštų šeimininkams net nežinant, kad duomenis kompiuteriuose reikėtų bent užrakinti, nes yra tokia funkcija. Lietuvos politikai ir institucijos pradeda diskusijas, ar pasekti Jungtinių Valstijų pavyzdžiu apriboti Maskvoje įsikūrusios kibernetinio saugumo bendrovės „Kaspersky Lab“ įrangos naudojimą.
Pasakojama, jog JAV prezidentas Džonas Kenedis labai nemėgo apsaugos, dažnai pabėgdavo nuo jį lydinčių kampuotų vyrukų. Tačiau po jo brutualaus nužudymo buvo priimtas įstatymas, jog jei šalies prezidentas neklausys apsaugos, jam gali būti pareikšta apkalta. Jokiu būdu negalima ignoruoti saugumo. Tai kas geriau: saugumas ar apribota laisvė? Kiberkarų žaisliukais tapusių mūsų piliečių interneto platybėse yra, deja, nemažai. Specialistai teigia, jog turime suprasti grėsmės mastą ir surasti balansą tarp saugaus gyvenimo ir informacinės laisvės turėjimo.
Technologijų vystymasis ypatingai greitas procesas, tačiau visuomenė nespėja paskui šį progresą tokiais pat šuoliais pažinti, susivokti, kas vyksta. Tuo naudojasi priešiškos jėgos. Ne veltui sakoma, jog meška, kuri miške išmoko šaukti „aū“, niekada neliks alkana. Todėl ypač aštriai iškyla savišvietos, mokėjimo atsirinkti informaciją, atpažinti jos šaltinių kilmę klausimai. O kol dar neišmokome susigaudyti kibernetinėse taigose, neskubėkime spausti mygtuko „dalintis“ ir „patinka“.
