Daina augina dvasią…

Tremtinių ir politinių kalinių metams paminėti skirto renginio viena iš organizatorių V. NEKREVIČIŪTĖ į susirinkusiuosius kreipėsi jaut­riais Laimos Žąsinaitės-Brazdeikienės poetiniais žodžiais: „Taip baigėsi vaikystės / nerūpestingos dienos, / kažkur mergaitės žavios / dainuoja vakarais, / kažkur jaunimas šoka… / O tau – saugumo sienos, / apipeliję, žalios, / su požemiais giliais. / Be saulės ir be oro / rausvi veidai nubalo… / O gatvėje groja maršus / už laisvę be tavęs.“

Spalio 15 d. Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje po šv. Mišių vyko Tremtinių ir politinių kalinių metams paminėti skirtas renginys „Daina augina dvasią“. Daina vienija, suburia, ugdo ir skatina. Joje viskas teisinga: žodžiai, melodija, mintis.
Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu, 2023-ieji paskelbti tremtinių ir politinių kalinių metais, kurie pažymi 1940–1953 metų masinius Lietuvos gyventojų trėmimus. 70 metų atmintyje yra kertelė tų skaudžių netekčių. Yra toks priežodis: „Leisk lietuvį į girią nuogą, jis grįš ratuotas“. Taip ir tremtyje lietuviai įsikūrė, ir, kam duota grįžti buvo, ir vėl įsikūrė. Jų rašytinis palikimas leidžia mums geriau suprasti, kaip reikia saugoti vienam kitą.
Gargždų „Kranto“ ir „Minijos“ progimnazijų mokiniai bei choras „Atminties aidai“ (vadovė Kristina Katauskienė) mums dovanojo pusvalanduką už širdies griebiančių momentų. Klausėmės literatūrinės-muzikinės kompozicijos „Ilgesys“, dainų „Kur tėvynė, kur motutė“, „Pinavija“, „Jei ne auksinės vasaros“, „Ir pravirko žemė“. Mokiniai ir choras užtraukė bendrą dainą „Mėnulis – tikras tėvas“. Mokinius paruošė mokytojai Rolandas Anužis, Rasa Linkienė, Eglė Mockienė, Lina Pilkaitienė, Irena Žukauskienė. Nuoširdus ačiū vadovams ir dainorėliams.


Mitologo Dainiaus Razausko viename interviu paklausė: „Gal galėtumėte nupiešti niūriausią ir šviesiausią įsivaizduojamą ateities paveikslą?“ Jo atsakymas:
„Ateities nereikia piešti. Ateitį reikia sėti. Ateitis sudygsta iš dabarties dirvoje glūdinčių sėklų. Sėklų dirvoje daug ir visokių, tik vienos gajos, paprastai piktžolių, o kitos – kultūrinių, ypač tauriųjų rūšių – lepios. Joms reikia priežiūros, rūpesčio. Tad jeigu nesirūpinsite jų daigais dabar, ateityje jas užgoš ir nustelbs piktžolės. O kai jūsų darželis visai užžels piktžolėmis, kitiems atrodys, kad jis niekieno, ir jie vienas per kitą čia sės, sodins ir augins kas ką netingi.
Todėl, jei kam rūpi Tėvynė, viena ranka ravėkite svetimas piktžoles, o kita sėkite, tręškite bei laistykite savo. Dabar. Kasdien.“

Gimusi tremtyje
Verutė NEKREVIČIŪTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių