Dainų šventės metamorfozės: nuo seno prie jauno
Dainų šventės juosta, pradėta austi dar 1924 m., kiekvienais metais įgaudavo vis naujų atspalvių. Iš pradžių dainavo tik chorai, vėliau prisijungė ir šokėjai, dar po kelių dešimtmečių – teatralai, instrumentinės muzikos puoselėtojai. Dabartinė žanrų įvairovė yra persmelkta Vakarų kultūros, seni kūriniai atgaivinami keičiant melodijas, darant modernius intarpus. Tačiau kai kas dar prisimena ir tokius laikus, kai per Dainų šventę tekdavo miegoti ant šiaudų ir traukti dainą apie Tarybų Sąjungos vadovą Josifą Staliną, net kinų kalba dainuoti apie Kinijos diktatorių Mao Dzedūną.
Ilsėjosi ant šiaudų
Mokydamasis penktoje klasėje, dar 1955 m., dabartinis Gargždų muzikos mokyklos direktorius Vidutis Normantas dalyvavo pirmą kartą Dainų šventėje. „Gyvenome Saldutiškio miestelyje, mano tėvukas Boleslovas vadovavo chorui. Dėl kelialapio į Dainų šventę rungėmės kaimų kategorijoje. Buvo didžiulė laimė, kai užėmėme pirmąją vietą“, – pasakojo pašnekovas. V. Normantas iki šiol atmena, kaip jie, atvykę į Dainų šventę, buvo apgyvendinti kareivinėse. Miegojo medinėse dviaukštėse lovose. Pastarosios buvo išklotos šiaudais ir apdengtos paklodėmis.
V. Normantas dabar jau net nebesuskaičiuoja, kiek kartų yra dalyvavęs Dainų šventėse. Tačiau mažiausiai 20. Vėliau atsirado moksleivių, studentų Dainų šventės, tad progų viešėti sostinės renginiuose buvo vis daugiau. Paklaustas, kokie yra ankstesnių ir dabartinių Dainų švenčių skirtumai, atsakė: „Tarybų Sąjungos laikais teko dainuoti ir apie Staliną, net apie Kinijos diktatorių Mao Dzedūną, mat sovietai artimai bendradarbiavo su kinais. Šią dainą turėjome išmokti kinų kalba. O dabar maloniai stebina žanrų įvairovė – kokių tik nori.“ V. Normantas atvirai prisipažino, kai susirenka masė chorų ir visi dainuoja už širdies griebiančias dainas, išgyvena euforiją, kūnu eina šiurpuliukai, o akyse sužiba ašaros.
Gyvenimas užkulisiuose
40 metų Gargždų muzikos mokyklai vadovaujantis V. Normantas ugdė daug chorų, tad Dainų šventėn išveždavo po kelis kolektyvus. Tačiau šiais metais dalyvavo tik su vienu – berniukų choru „Klevelis“ (įkurtas 1995 m.). „Pastebiu, kad vaikai keičiasi, dabartinė karta yra daugiau mačiusi pasaulio, daug kur vyksta su tėvais, tad kelionė į Vilnių nebėra tokia didelė svajonė. Kita vertus, Dainų šventė iki šiol yra stimulas nedingti kolektyvams. Dalyvavimas tokiame renginyje vaikams yra atrakcija. Juk gyvenimas paprastai verda ne tik estradoje, bet ir užkulisiuose, t. y. jaunimas susitinka po repeticijų, kartu gyvena, linksminasi. Anksčiau mokyklose, kuriose apsigyvendavo dainininkai, šokėjai, taip sklisdavo dainos, kad visas Vilnius skambėdavo. Jei stigdavo vietos, net į gatves išeidavo. Dabar nebėra tokių aktyvių vakarų – viskas keičiasi“, – apibendrino pašnekovas.
Jis atkreipė dėmesį, kad tie, kurie nesiliauja dainuoti, šokti, ilgai išlieka gyvybingi: „Iš savo patirties žinau, vos keletas pažįstamų nusprendė apleisti šokius, dainas, iškart pradėjo skųstis sveikatos sutrikimais ir pan.“ Vis dėlto V. Normantas akcentavo, kad svarbu yra užleisti vietą jaunimui, tad kitoje Dainų šventėje jau ketina dalyvauti kaip žiūrovas, o ne kaip kolektyvo vadovas.
Džiaugiasi savo kūdikiu
Jaunosios kartos atstovė – choreografė Ramona Valiūtė netveria džiaugsmu – šiemet į Dainų šventę ji išvežė savo kūdikį – dvejus metus ugdytą Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos liaudies šokių kolektyvą „Smiltė“. „Tai buvo mano svajonė: suburti kolektyvą, ugdyti vaikus, mokyti juos šokio meno ir išvežti į sostinėje vykstančią Dainų šventę. Viskas pavyko, dalyvavau su 16 šokėjų grupe“, – šypsodamasi kalbėjo R. Valiūtė. Pašnekovė užsiminė esanti dėkinga Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos vadovybei, kuri skyrė lėšų tautiniams kostiumams. Pastarieji nėra pigūs.
Choreografė prisiminė, kad po Dainų šventės auklėtiniai jai pasakė: „Ačiū Jums, mokytoja. Tai yra neįkainojama patirtis.“ R. Valiūtė džiaugiasi galėjusi prisidėti prie liaudies šokių kultūros populiarinimo: „Dalis mano auklėtinių yra abiturientai, Dainų šventėje jie su nerimu laukė egzaminų rezultatų. Laimei, visi išlaikė ir liko patenkinti. Sakė, kad dabar universitetuose ieškos šokių kolektyvų.“
Anot pašnekovės, suburti „Smiltę“ nebuvo lengva, mat ypač stigo vaikinų, jie teikė pirmenybę krepšiniui. Visgi pavyko įtikinti šokio nauda. „Priekulėje besimokantys vaikai yra kitokie nei, pavyzdžiui, Klaipėdoje, kur jaunimas visko pertekęs. Gimnazijoje mokiniai yra atviresni naujovėms, jų širdys atviros pasiūlymams, jie tiesiog nuoširdesni, jaučiantys pagarbą vienas kitam“, – gerų žodžių auklėtiniams negailėjo R. Valiūtė.
Pakvietė dirbti asistente
Pačius mažiausius į Dainų šventę išvežė vaikų šokio studijos „Trepsiukas“ vadovės Lilija Šepčenko ir Sandra Ruigytė. Būtent jai, be šokių vadovės pareigų, Dainų šventėje teko ypatinga misija – dirbti baletmeisterės jaunučių grupės asistente. „Tai jau ne pirmas kartas, asistentės pareigas ėjau ir moksleivių Dainų šventėje. Darbo labai daug, tačiau susidorojau. Baletmeisterės tikslas yra kolektyvus iš visos Lietuvos suburti bendriems šokiams, kad išeitų vienodos kompozicijos. Pastarosios kiekvienoje Dainų šventėje kinta, įgauna vis naujų pavidalų. Baletmeisterė viską reguliuoja iš viršaus, o asistentai laksto apačioje ir sužiūri šokėjų vietas. Daugelis asistentų šiais metais buvo gana jauni. Man teko dar viena atsakinga pareiga – stovėti prie vadinamųjų vartų, tai reiškia, jog turėjau užtikrinti, kad šokėjai laiku išbėgtų į aikštę ir grįžtų, labai svarbu reguliuoti srautus. Tai juodas darbas, bet rezultatas – nuostabus“, – „Bangai“ kalbėjo S. Ruigytė.
„Trepsiuko“ vadovė akcentavo, kad vaikams Dainų šventė yra ne tik galimybė pasirodyti, atskleisti savo gebėjimus, tačiau kartu visais laikais tai buvo ir yra savarankiškumo mokykla. „Žinoma, mums tenka didžiulė atsakomybė, juk tėvai patikėjo antros ir ketvirtos klasių mokinius. Nė vieno negalėjome paleisti iš akių. Tačiau labai smagu, kai pastebi pokyčius. Vaikai pradeda laisviau jaustis, sustiprėja jų tarpusavio ryšys. Vėliau tai duos naudos įvairiose gyvenimo srityse“, – įsitikinusi choreografė.
