Daukšaičių kaimo tragediją primins koplytstulpis
Sekmadienį, liepos 29-ąją, beveik tokiu pačiu laiku kaip prieš 35 metus, kai karo metų sprogmeniu iš neatsargumo susisprogdino 5 daukšaitiškių vaikai, šiose kaimo kapinaitėse buvo pašventintas koplytstulpis jų atminimui, tragiškai istorijai įamžinti. Jie atgulę skirtingose kapinėse, o Daukšaičių kaimo bendruomenė nusprendė šioje ramybės ir susikaupimo vietoje pastatyti atminimo simbolį mirusiai vaikystei.
Neliko liudytojų
Kas 5 metai daukšaitiškiai minėjo žuvusių vaikų atminimą jų žūties vietoje prie Šlūžmės upelio, kur stovi lauko akmuo su piemenaitės skulptūra. Praėjusį sekmadienį kaimo žmonės ir žuvusiųjų artimieji rinkosi Daukšaičių kapinaitėse. Visų berniukų tėčius jau išsivedė mirtis, o dviejų – ir mamas. Į minėjimą atvyko trys mamos, brolių ir seserų. Artimieji patikslino, kad prieš 35 metus liepos 29-ąją tragedija įvyko 15.15 val., buvusi tokia pati saulėta ir karšta diena.
Anuomet nuaidėjusio sprogimo aidai pasklido ne tik Klaipėdos rajone, tačiau apie tragediją oficialiai tebuvo pranešta keliais sakiniais. Nuo Šlūžmės upelyje rastos karo laikų prieštankinės minos žuvo 5 vaikai nuo 9 iki 14 metų: Robertas Lekavičius, Nerijus Raicevičius, Algis Čeliauskas, Vaidas Putrimaitis, Arūnas Birbalas. Niekas neišaiškino tragedijos aplinkybių – neliko nė vieno gyvo liudininko.
Tėvai sunkiai atpažino sudarkytus vaikų kūnus. Penki karstai kultūros namuose, po to išvežti palaidoti į Laugalių, Veiviržėnų ir Švėkšnos kapines. Ir dabar kaime šnekama, kad tragedijos vietoje turėjo būti daugiau vaikų, bet lemtingos aplinkybės sutrukdžiusios.
Viktorui Toleikiui, Daukšaičių kaimo bendruomenės pirmininkui, ir dabar ausyse tebeskamba sprogimas. Dvylikamečiui Viktorui tądien mama liepusi dažyti langus. „Po pietų išgirdau baisų sprogimą, – dalijosi prisiminimais V. Toleikis. – Po tragedijos mamos blaškėsi po kaimą ieškodamos savo vaikų.“
Žuvo Viktoro bendraamžiai draugai. Mama neleido į žūties vietą pažiūrėti. „Visų aplinkybių niekas nežino ir dabar“, – ištarė Viktoras.
Bendruomenės sprendimas
Gražiai tvarkomose, jaukiose Daukšaičių kapinaitėse ant kalvelės iškilo meniškai išdrožinėtas koplytstulpis. Jį pastebės pro šalį riedantys žmonės, užsukę aplankyti artimųjų kapus, prisės ant dailių suoliukų – visas ansamblis sukurtas.
V. Toleikis kalbėjo, kad pavasarį pasiūlęs bendruomenei svarstyti, kaip įamžinti prieš 35 metus žuvusių vaikų atminimą. Buvo nuspręsta čia pastatyti koplytstulpį, nes žūties vietoje prie Šlūžmės upelio, kur stovi lauko akmuo su piemenaitės skulptūra, žemė privatizuota.
Daukšaitiškiai priėmė sprendimą ramiose kapinaitėse įamžinti žuvusių vaikų atminimą ir ėmėsi darbų. Vieni dovanojo medį, kiti akmenį, išliejo pamatą, padėjo pastatyti skulptūrą… „Prisidėjo daug bendruomenės narių, kaimo žmonių“, – džiaugėsi V. Toleikis. Ir praėjusio amžiaus didžiausią Daukšaičių kaimo tragišką įvykį atspindintis simbolis iškilo. Koplytstulpyje išdrožinėti žaidžiantys vaikai ir jų globėjos mamos. Išraižyti žuvusiųjų vardai, pavardės, gimimo datos. Ir poeto Vytauto Mačernio eilės: / Ar liūdnesnio kas būti galėtų / Už likimą žmogaus šioj nakty? / Jo gimimas toks ilgas ir lėtas – / O mirtis nelaukta ir staigi/. Autorius švėkšniškis Vytautas Bliūdžius simboliškai parinkęs šias eiles, kurias poetas parašė 1943 m., o po metų žuvo nuo atsitiktinio sprogmens.
Amžinai vaikystei atminti
Sekmadienį koplytstulpį pašventinęs Švėkšnos parapijos klebonas Saulius Katkus palinkėjo taikos, ramybės ir atsargumo. Minėjimas prasidėjo giesme „Lietuva brangi“. „Sovietmečiu galbūt šie vaikai negirdėjo jos“, – svarstė V. Toleikis.
Daukšaitiškė Jadvyga Čeliauskienė dalijosi prisiminimais, perskaitė poetiškai įprasmintą tragišką kaimo istoriją.
Koplytstulpio autorius V. Bliūdžius kalbėjo, jog dešimtmetį per Daukšaičius važinėjantis iš Švėkšnos į Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnaziją dirbti ir pagalvodavęs apie čia kadaise žuvusius vaikus. Pavasarį netikėtai sulaukęs V. Toleikio pasiūlymo sukurti jų atminimą įamžinantį simbolį. „Man atrodė, kad reikia kurti vaikystę, globojančias mamas. Idėja vedė – dirbti buvo lengva, – sakė meistras. – Drožiant kažkas pasiteiravo, kam? Atsakiau, kad žuvusiems Daukšaičių vaikams. „Ak, tiems vaikams…“ – atsidūsėjo. Visi apie šią tragediją žinojo. Aš suklusau: esu bendraamžis, o jie amžinai liko vaikai…“
Aktyvi bendruomenės narė Alma Vanagienė patenkinta sprendimu šioje ramybės, susikaupimo vietoje pastatyti koplytstulpį, simbolizuojantį tragišką kaimo įvykį, mirusią vaikystę, užgesusias svajas. „Čia pavasarį vyksta gegužinės pamaldos, čia kapus lanko artimieji – jauki, lankoma erdvė. Didingas paminklas primins mūsų žuvusius vaikus“, – kalbėjo ji.
Tik artimiesiems per daug skaudu kalbėti.
„Dabar turėsime tris vietas, kur prisiminsime savo vaikus – prie upelio, kapinėse ir čia“, – ištarė Nerijaus mama Vanda Raicevičienė. „Būtų laiminga mama, matydama šį koplytstulpį“, – atsiduso Roberto sesuo Nijolė Venckienė. Jos guodėsi, kad per 35 metus tądien, kai žuvo 5 daukšaitiškių vaikai, į pasaulį atėjo 4 mergaitės.
Žuvusiųjų artimieji nuoširdžiai padėkojo V. Toleikiui ir V. Bliūdžiui už pastangas įamžinant kaimo istoriją.
