Dedešva – gražuolė gerklių gyduolė
Dedešvos – piliarožių giminaitės, mažesnės, bet ne mažiau gražios, darželiuos turėtų būtinai būti auginamos, nors kai kur ir pažvyrkeliais gali užmatyti violetiniais žiedais bežiūrinčias. Dedešvų (lot. Malva) būna miškinių, būna paprastųjų, aukštųjų, rauktalapių, yra ir kvapiųjų. Visos jos gražios, akių nuo spalvos atitraukt negali.
Dedešvos vardas kildinamas iš graikiško „malachiso“, reiškiančio suminkštinimą. Ir visiška teisybė – labai padeda visokiems kosuliams: seniems, sausiems, jau visai, rods, beviltiškiems; sudžiūvusiems plaučiams, išplikusioms gerklėms, prikepusiems liežuviams, balso stygoms išsiklykusioms. Dedešva turi daug gleivinių medžiagų, tad tinka visoms gleivinėms – taip sakant, ir burnai, ir užpakaliui.
Taigi ir hemorojui padeda: užmerkus skaudančią sėdynę dedešvų arbaton, tuo pačiu metu kiek tik išeina arbatos maukti, dainų nedainuoti, gerklę tausoti. Išgertoji arbata ir vidurius savo ruožtu, jei tik reikia, palaisvins.
Ne tik išdžiūvusiai burnai ar užpakaliui – dar ir sausoms akims: ypač tiks subjektams, į ekranus ilgai įsikibusiems, akių pratimų nedarantiems, į horizontą nežiūrintiems ir mirksėti pamirštantiems, tiems, kurių akys į agurkus jau pavirtusios: išplempus puodą arbatos, tas dedešvų nuosunkas kraut ant akių ir šitaip dailiai su kompresais bent pusę valandos ramiai be feisbuko iškentėt.
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Bangos“ 5 puslapyje.
Lino Bružo nuotr.
