Diena po rytojaus – jau šiandien
Lyg laiko mašina tik švyst ir vėl šį pavasarį pravėriau savo pirmosios, pačios mieliausios „Bangos“ laikraščio redakcijos duris. Lyg to ketvirčio amžiaus tarpo kaip nebuvę. Gal todėl, kad bičiulystė, kolegiški santykiai su „banginiais“, kaip vadindavau savo kolegas, niekada ir nebuvo nutrūkę, o pats laikraštis visada buvo tarp skaitomiausių. Ir kaip nebus – rūpėjo, kuo gyvena gimtieji Gargždai, Klaipėdos rajonas, kuriame kaip uostamiesčio dienraščio „Vakarų ekspresas“ žurnalistei teko dirbti du dešimtmečius.
Kai redaktorės Vilijos Butkuvienės pakviesta grįžau dirbti į Gargždus, supratau, kaip buvau pasiilgusi visų tų žmonių, su kuriais teko anksčiau daug bendrauti savo žurnalistiniame darbe. Pravėriau duris ir į rajono Tarybos posėdį – buvau priimta nuoširdžiai, ir ilgos pertraukos tarsi nebūta. O juk mačiau, kaip atkūrus Nepriklausomybę kūrėsi pirmoji rajono Taryba, kaip formavosi vietos savivaldos sistema. Šiandien rajono Savivaldybė labai skiriasi nuo anų laikų savo modernumu, projektų apimtimis ir su kaupu pripildomu iždu. Man, kaip žurnalistei, smagiausia tai, kad tiek rajono vadovai, tiek Savivaldybės specialistai gana atsakingai laikosi Visuomenės informavimo įstatymo ir noriai dalijasi informacija su savo rajono laikraščiu ir kartu su savo rajono gyventojais. Savo informatyvumu išsiskiria ir Savivaldybės tinklalapis. Aktyviai dalyvauju Lietuvos žurnalistų sąjungos veikloje, tad puikiai žinau, kaip, vykdydami savo profesinę pareigą, vargsta kolegos kai kuriuose rajonuose. Užtenka prisiminti Druskininkus, kur galioja tik viena tiesa, tik viena nuomonė miesto „caro“ leidžiamame laikraštėlyje. Tačiau skaitytojams nereikia tokio „sugromuluoto“ turinio, panegirikos, esą viskas klesti, žmonės nėra kvaili ir ilgainiui atskiria pelus nuo grūdų. Burbulų pūtimo, nepamatuotos savigyros „kokie mes faini ir kieti“ yra ir mūsų rajone, nors, kai pažvelgi iš arčiau, kartais yra kitaip. Kokiam tikslui barstome tą cukraus pudrą ant įgedusio pyragėlio? Pavyzdžiui, turiu galvoje pompastiškai išlydėtą, bet taip į pirmąjį oficialų reisą ir neišplaukusį Drevernos–Juodkrantės keltą dėl priežasčių, kurias išsamiai aprašėme „Bangoje“. Nuostabą kelia kartais pernelyg sureikšminamos kai kurios šventės, minėjimai, kai tuščioms kalboms nėra pabaigos. Ir priešingai – tikrai vertingiems dalykams pritrūksta dėmesio. Stebina ir rajono vadovų keliavimas į renginius, į susitikimus ar sveikinti seniūną su gimtadieniu ne po vieną ar du, o neretai net visu sąstatu – šešiese. Kaip sako politikai, pabūsiu nepopuliari, ir palyginsiu su Klaipėda. Uostamiesčio savivaldybei dažniausiai atstovauja meras, jo prerogatyva – sakyti sveikinimo kalbas svarbiausiuose bendruomenės sambūriuose. Ir tik kai meras negali, jį pakeičia vienas iš vicemerų. O Administracijos direktorius į renginius tikrai nevaikšto su palyda – abiem pavaduotojais. Kokią žinutę siunčiame savo rinkėjams visur vaikščiodami tokiais būriais? Kad mūsų valdžios yra aiškiai per daug ir prie darbo stalo Savivaldybėje nėra ką veikti? O gal tą puikavimąsi verta būtų pakeisti rinkėjams įsimintinais darbais, užuot penkis šešis kartus kalbėjus vis apie tą patį, deginant visiems brangų laiką. Taryboje pilstymo iš tuščio į kiaurą taip pat apstu. O gal užuot nuolat tarkavus vienas kitą ar Administracijos darbuotojus reikėtų patiems pateikti projektus – juk rajono Taryba yra lyg mažas „seimelis“. Ir pateikti rimtai paruoštus, pasvertus, kurie atneštų konkrečią naudą rajono gyventojams. Juk būtent to iš savo išrinktųjų ir tikisi rinkėjai. Tuomet gal politikų ataskaitos, spausdinamos laikraštyje, nebūtų tokios vienodai nuobodžios. Kol kas šioje Tarybos kadencijoje pateikti vos vienas ar du projektai. O gal reikia neprarasti vilties, galbūt sulauksime novatoriškų pasiūlymų apie geresnį kapinių tvarkymą, būsto priežiūrą iš didelio būrio specialistų ir politikų, gegužę kėlusių kvalifikaciją užsieniuose. Pernai pagal Savivaldybės administracijos direktoriaus ataskaitą komandiruotėms išleista per 21 tūkst. eurų, kvalifikacijai kelti – beveik 70 tūkst. eurų. Tarnautojams reikia mokytis, tik klausimas, ar tokių dalykų, kaip laidojimo ypatumai skandinavų šalyse arba būsto politika Olandijoje? Norint visą informaciją apie tuos ypatumus galima rasti internete. O gal geriau pasimokyti anglų kalbos, kad galėtume susikalbėti su savo miesto svečiais iš užsienio? O gal teisinių žinių giliau pasisemti praverstų, kad nereikėtų, metus sėdint prie projektų, juristams „daužyti galvos į stulpą“, anot vieno aštrialiežuvio politiko. Kam gaišti laiką galimai nebūtiniems dalykams? Tuo labiau, kad Juridinis skyrius esą labai apkrautas. Nebent norime pailsėti, atsipūsti už mokesčių mokėtojų pinigus. Tada kitas reikalas. Iš nuotraukų socialiniuose tinkluose taip ir atrodė – mes puikiai jaučiamės šioje „darbinėje“ kelionėje: selfis čia, selfis ten. Visur, tik ne seminaro salėje. O ką tuo metu galvoja rinkėjai, gaudami tokius signalus? Pasidarykite išvadas patys. Pirmąsias savo žurnalisto pastabas „Bangos“ laikraštyje baigsiu dažnai Tarybos posėdyje girdimu sakiniu: „tobulumui ribų nėra“. Tad siūlau sau ir kitiems: darykime tuos prasmingus darbus jau šiandien, atsiribodami nuo tuštybės burbulų ir tik orą drebinančių kalbų. Ir labiausiai brangindami būtent savo ir kitų žmonių laiką, kuris mums nevienodai duotas.
