Drevernoje prisiminimus apie šaktarpį gaivinti padėjo žvejys
Žvejys V. Grauslys rodė vaikams, kaip venteriu gaudomos žuvys, lopomas šis tinklas.
Mariose seniai išplaukus ledams, Drevernos kultūros namuose susirinkę darželinukai ir moksleiviai susidomėję klausėsi prisiminimų apie praeitin grimztantį unikalųjį šaktarpį. Pamario krašto papročius, tradicijas jiems gyvai atskleidė kaimo žvejys Vytautas Grauslys, demonstravęs žvejybos įrankius. Senųjų dreverniškių gyvenimo dvasią pajusti padėjo renginio vedėjos Virginos Asnauskienės šišioniškių tarmė, jaunųjų dreverniškių šokiai, dainos ir žaidimai.
Priminti šišioniškių tradicijas
Prisiminti, kas anuomet buvo šaktarpis Drevernos žvejams, sumanė Priekulės kultūros centro Drevernos filialo renginių organizatorė V. Asnauskienė, parengusi projektą „Drevernos vaikų šaktarpis“. „Pradėjusi mokytis šišioniškių kalbos, studijuoti jų papročius, tradicijas, supratau, kad daug sąvokų, tradicijų dabartiniai žmonės nežino. Antai užmarštin grimzta šaktarpis, nyksta žvejo amatas. O ką anuomet žvejai veikė šaktarpiu, kai marios vadavosi iš ledų ir negalėjo žvejoti? Tai unikalus laikotarpis buvo“, – kalbėjo tęstinio projekto sumanytoja.
Taigi vieną dieną kultūros namų salėje susirinko būrelis moksleivių, mergaitės Klaipėdos krašto tautiniais rūbais apsirėdžiusios. Mažieji darželinukai, globojami taip pat pasipuošusių pedagogių, sutūpė įdomiam pokalbiui.
Renginio vedėjai V. Asnauskienei prabilus šišioniškių tarme, nebereikėjo aiškinti, kad Dreverna – istorinio Mažosios Lietuvos regiono dalis, kur ne tik tautiniai rūbai, bet ir žodelyčiai skiriasi.
Atsinešė žvejybos įrankių
Jaunieji dreverniškiai paukštelių mėgdžiojimu pasveikino įsibėgėjantį pavasarį. V. Asnauskienė akcentavo, jog šaktarpis nebuvo šventė žvejams, o dideli rūpesčiai ruošiantis žvejybos sezonui.
Tai vaizdžiai patvirtino patyręs dreverniškis žvejys V. Grauslys, į renginį atsigabenęs žvejybos įrankių. „Mano vaikystėje nebuvo tokių žaidimų, kokius jūs dabar mėgstate. Aš pirmąją lydeką sugavau dar nelankydamas mokyklos“, – pasakojo svečias.
Supažindinti su šaktarpiu padėjo Svencelėje filmuoti vaizdai, kaip marios vaduojasi iš ledo. Jis pokši, trūkinėja, vėjas ir srovė neša į krantą. Ledų grūstis gali sulaužyti valtį. V. Grauslys prisiminė, kad jo gyvenime taip ir nutikę. Bet jis kalbėjo, jog klimatui šylant nebelikus žiemos, keičiasi ir šaktarpis. Antai šį sezoną jis buvęs du kartus – gruodį ir vasarį.
Verslas ir pragyvenimas
Svečias susirinkusiesiems priminė, jog ir šaktarpiu žvejai turėjo, ką veikti. Per tas dvi tris savaites taisė laivus, dervavo valtis, lopė tinklus, tašė beržinius kuolus šiems tvirtinti. Taigi ruošėsi naujam žvejybos sezonui, nes kadaise tai Drevernoje buvo pagrindinis verslas ir pragyvenimas.
Į renginį atsinešęs įvairių žvejybos įrankių, V. Grauslys rodė vaikams venterį, pasakojo, kaip į jį patenka žuvys, rodė, kaip reikia lopyti. Tik vienas iš mokinių, prie marių gyvenantis Marius, savo žiniomis galėjo su juo lenktyniauti. Berniukas žinojo, kaip reikia iš venterio iškratyti žuvis bei kita, nes jo dėdė – žvejys.
Mažųjų dreverniškių žinias apie žvejybą, kalvystę papildė Klaipėdos miesto teatro „Lino lėlės“ spektaklis „Žuvėjėlis“.
Renginyje dalyvavusios Klaipėdos miesto ir Klaipėdos rajono darželių ir mokyklų pedagogės stebėjosi gyvu dreverniškio žvejo pasakojimu, bendravimu su vaikais. Vien susitikimas su žveju, nykstančio amato atstovu, buvo labai svarbus.
Projekto sumanytojai V. Asnauskienei jį įgyvendinti padėjo Drevernos lopšelio-darželio direktorė Roma Žutautienė, muzikos vadovė Laimutė Eirošienė, auklėtojos Jūratė, Sigita, Vida. Jį finansavo rajono Savivaldybė.
Pasveikinti renginio dalyvių ir organizatorių atvyko rajono Savivaldybės vicemerė Rūta Cirtautaitė ir rajono Savivaldybės tarybos narė Regina Kernagienė, kurios įteikė dovanėlių.
