Dvasios stiprybė su meile Tėvynei tremtinius parvedė namo

Minėjimo dalyvių procesija.

Sekmadienio popiečio kaitros apsnūdusiuose Gargžduose tremtinių daina „Leiskit į Tėvynę, leiskit į namus“ ilgesingai sklaidėsi senajame parke prie kryžiaus „Tautos skausmui atminti“ ir paminklo Rainių žudynių aukoms. Čia po Mišių Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje paminėta itin svarbi Lietuvos žmonių likimams sukaktis: prieš 75-erius metus enkavedistai pradėjo pirmuosius trėmimus, o Rainiuose žvėriškai nukankino ir nušovė 76 Lietuvos politinius kalinius. Tarp jų – ir aštuoni kankiniai iš Gargždų bei aplinkinių kaimų.

Ištverti padėjo tikėjimas

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono filialo valdybos sekmadienį surengtame minėjime Gargždų parapijos kunigas Audrius Undraitis akcentavo Lietuvos žmonių stiprybės šaltinius: tikėjimą Dievu, Nepriklausomybe, Laisve. „Dabar, kai žmonės materialiai aptekę, nebemoka dalintis“, – apgailestavo dvasininkas, ragindamas šalies politikus mažiau politikuoti, o žmones nepasiduoti ateinančioms propagandoms ir nevilčiai. Jo nuomone, iš tremtinių, politinių kalinių, kurie kartais teturėjo vien 200 g duonos kriaukšlelę, galime pasimokyti, kaip ginti krikščioniškąsias vertybes.

„Jokie ginklai nepadės, jeigu nėra tikėjimo, kuris padėjo išlikti, ištverti. Priešai neįvertino svarbiausio dalyko: kiekvieno tremtinio ryšulėlyje slypėjo maldaknygė, iš kurios buvo mokoma tikėjimo tiesų, mokoma skaityti, giedoti. Tremties vaikai žinojome, kur mūsų namai, kur mūsų Tėvynė“, – tarsi į artimiausius gimines jautriai į buvusius tremtinius kreipėsi LPKTS narė, parlamentarė Vincė Vaidevutė Margevičienė.

Mintimis apie istorinės atminties puoselėjimą, politikų atsakomybę, jaunosios kartos ugdymą patriotiškumo dvasia dalijosi Seimo nariai Agnė Bilotaitė, Petras Gražulis, Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Rūta Cirtautaitė, Tarybos narė Rasa Petrauskienė ir kiti.

Minėjime giedojo ir dainavo Gargždų bažnyčios choras ir Kultūros centro choras „Atminties aidai“.

Pataikūnai skundė sovietams

1941-ųjų Joninių savaitė – pati kraupiausia Lietuvos istorijoje: traukiniai kimšte prikimšti niekuo nekaltų žmonių dar tebedundėjo į Sibiro platybes, o prasidėjęs karas dar labiau įsiutino raudonąjį žvėrį. Atsitraukdama iš Lietuvos sovietinė valdžia paliko kraupių nusikaltinimų žmogiškumui pėdsakus.

Buvusi gargždiškė Vitalija Brazaitienė, Rainiuose nukankinto Gribžinių mokytojo Antano Dibisterio dukterėčia, dar kartą atkreipė visų dėmesį, kad sovietinė valdžia pirmiausia savo inkviziciją nukreipė prieš niekuo dėtus žmones. Tiesiog jie buvo Lietuvos šviesuoliai: kas gražiai ūkininkavo, kas atsidavęs mokytojavo, kas buvo tautiškos organizacijos narys ir t. t. Sovietinės valdžios pataikūnai taip pat prikišo savo nagus: jie tiesiog įskųsdavo patriotiškiau nusiteikusius savo kaimynus, pažįstamus. Sakykime, kaimyniškame pokalbyje ištarusius: „Aš toms raudonosioms blakėms neduosiu ropoti mūsų žeme!“ Tie skundai būdavo pagrindas enkavedistams žmones paskelbti net kontrevoliucionieriais ir juos ne tik išvežti į Sibirą, bet ir nuteisti myriop.

Stasys Daknevičius, Antanas Dibisteris, Stasys Jocys, Povilas Kardelis, Mykolas Lengvinas, Pranas Lukauskas, Jonas Telšinskas, Juozas Truška – šios Rainiuose nukankintų krašto vyrų pavardės turi būti žinomos ir gerbiamos Klaipėdos rajone.

Raimondas Kiaunė, 1941-ųjų tremtinys, kalbėdamas minėjime priminė, kad Krasnojarsko krašte iš tuomet 4 000 ištremtųjų net 2 800 žuvo. Jis prašė nepamiršti minties, kad kiekvienas pilietis turi ieškoti tiesos, tada jis bus laisvas.

Savo kūrybos eilėraštį, skirtą Rainių kankiniams, minėjimo dalyviams perskaitė gargždiškis Antanas Jucys. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono filialo valdybos pirmininkas Jonas Šatkus padėkojo visiems, kurie aktyviai dalyvauja filialo veikloje, puoselėja pilietiškumą ir meilę Tėvynei. Sąjungos padėkos raštais apdovanoti kun. Viktoras Daujotis, Joakimas Galvanauskas, Laima Šveistrytė, Vita Knabikienė, R. Kiaunė.

Rainių tragedijai atminti

Kai į medžius sugrįžta paukščiai,

Mes vėl susirenkam čionai,

Lyg samanotą patalą pakloti nakčiai

Ir sapnuose paskęsti taip švelniai.

Rainiuose nubudęs šūvių aidas

Atneša kritusių brolių vardus,

O randą palikęs medyje žaibas

Kelia iš kapo žuvusius veidus.

Jūs mums pavasariais atgimstate,

Kaip astros žiedas naujas,

Baltomis lelijomis išaugate,

Kai žemėje pasėtas kraujas.

Dangiškos dvasios giesmes jums pina

Beribių žvaigždyno sidabro žiedais

Ir žemišką geismą slopina,

Ta giesmė su sparnais.

Rainių kraujuota žaizda neužgyja,

Nors trečdalis amžiaus praėjo.

Dega krūtinė, sninga ar lyja,

Kruvinos dienos užmarštin nenuėjo.

Senam ir jaunam atminimas paliks,

Bedievių surengtos amžiaus skerdynės.

Jeigu net mirčiai pykčio neliks,

Liks žuvusiems meilė Tėvynės.

Sakysit – koks žiaurus likimas.

Nieko panašaus, tai barbarų žiaurumas.

Atklydusiems iš Azijos – tebūna prakeikimas.

Paliko nepalaužtas Lietuvos išdidumas.

Antanas JUCYS

• Žemaitijos arba Rainių žudynės – negyjanti žaizda ir beveik po aštuonių dešimtmečių.  Telšių kalėjime iš 162 tuo metu kalintų žmonių 76 buvo tardomi NKGB. Birželio 24 d., vokiečių kariuomenei vis dar neužimant Telšių, išvakarėse pabėgę enkavėdistai grįžo į miestą ir pradėjo rengtis žudynėms.
• Jiems vadovavo NKGB Kretingos apskrities viršininko pavaduotojas leitenantas Jermolajevas, NKGB Telšių apskrities viršininkas Petras Raslanas, 8-osios armijos politinio skyriaus darbuotojas Kompanecas, Telšių vykdomojo komiteto pirmininkas Domas Rocius.
• Raudonarmiečiai iš kamerų kalinius vedė į sargybos būstinę, vėliau juos vieną ant kito suguldė sunkvežimiuose. Auštant birželio 25-osios rytui mašinos su kaliniais nuvažiavo Luokės link į Rainių miškelį.
• Rainiuose iš viso buvo rasti 73 kalinių palaikai, dar trys buvo nušauti, kai bandė pabėgti, ir užkasti kitoje vietoje – ties Džiuginėnais. 1941 m. birželio 28 d. atkasus duobes Rainiuose paaiškėjo, kad visi kaliniai buvo itin žiauriai nukankinti – nupjaustytos ausys, išbadytos akys, sužaloti lyties organai ir t. t. Tik 10 kalinių buvo sušaudyti, o net 46 žmonių palaikai dėl gausių sužalojimų taip ir nebuvo atpažinti. Dauguma žmonių nužudyti subadžius juos durtuvais arba sutriuškinus galvas. Vienas pagrindinių šių žudynių organizatorių Petras Raslanas rado prieglobstį Rusijoje.