Eilinis, bet neeilinis miestas
Kažkas pokalbyje mestelėjo, esą tai tik eilinis Gargždų gimtadienis, prasidėjęs jau vakar, šėlstantis šiandien ir pasibaigsiantis tradiciškai – šv. Mišiomis už miestą ir miestiečius.
Gimtadienio šventė – eilinė, nesiginčysiu. Bet mano gimtasis miestas – neeilinis. Ne visi Lietuvoje žino, kad Gargždai – Klaipėdos rajono centras, kad mes turime savo savivaldybę. Na, kad to nežino dalis šalies gyventojų – nedidelė bėda. Tiesiog išsilavinimo stoka, bet kartais nežino net ministerijose, Seime. Ir juokinga, ir apmaudu stebėti kai kurių aukštų valdininkų ir net politikų ištįsusius veidus: tai jūs savarankiški, nuo Klaipėdos nepriklausote, Grubliauskas ne jūsų meras?! Betgi viskas greitai turėtų pasikeisti: rajono Savivaldybė pasirengusi intensyviai propaguoti visai Lietuvai pagaliau sukurtą prekinį ženklą „Atveriame horizontus“. Tada gal ir visai šaliai akys atsivers: a, tai tas pats geriausiasis gyventi Lietuvoje rajonas, o Gargždai tas miestas, kuris jau 763-iąjį gimtadienį švenčia? Linkiu, kad ši numatyta propaganda už keliasdešimt tūkstančių eurų išsipildytų su kaupu. Ak, tiesa, dabar tai reikia vadinti viešinimu.
Taip, tvirtinu atkakliai – mano gimtasis miestas – neeilinis. Čia gyvena daug nuostabių žmonių, kurie vieni kitus pažįsta kaip penkis pirštus. Ir ta ilgametė pažintis yra neapčiuopiamoji miesto dvasia, išsireiškianti gražiai sutvarkytomis sodybomis, ryto pasilabinimu, teisingai išauklėtais vaikais, nuoširdžia atjauta vienas kitam ištikus bėdai. Gailiuosi ne aš viena, apgailestauja ir kiti, kad sunyko ne vienerius metus puoselėta tradicija susitikti seniesiems gargždiškiams. Iš tikrųjų dabartinė šešiasdešimtmečių-aštuoniasdešimtmečių karta statė, augino, įkvėpė mūsų miestą pakilti. Gi po Antrojo pasaulinio karo visiškai praradusį savąją aurą. Praradusį per didžiulį gaisrą, per nacių siautėjimą pačiomis pirmosiomis karo dienomis: juk būtent čia, Gargžduose, žydai pirmiausia patyrė savo tautos skaudžiąją lemtį. Praradusį buvusio dvaro kultūrą, sovietmečiu praradusį moralines atramas, kai partizanų palaikai buvo užkasti žilojo parko atkalnėje, o toks Lietuvos Tėvynės išdavystės aktas buvo paslėptas po šokių aikštelės ir alinės pamatais. Ir mes, vaikai, ten mėgome gerti limonadą ir paslapčia stebėti šokančius suaugusiuosius. Kažkas kažką tik puse lūpų prasitardavo apie tą negerastį, tada kūnas nueidavo pagaugais, ir putojantis limonadas įgaudavo karstelėjusį poskonį.
Todėl Gargždų parke yra šventų vietų, kurios primena ir mūsų nuopuolį, ir mūsų prisikėlimą. Todėl taip svarbu jį puoselėti ir sugrąžinti parkui didikų Rone charizmą. Todėl pritariu rezonansiniam Tarybos sprendimui Europos Sąjungos lėšomis pirmiausia sutvarkyti Gargždų, o ne Priekulės (nepykit, priekuliškiai, – tai nėra priešprieša) parko želdynus. Todėl labai svarbu, kad garbiosios miestiečių kartos iniciatyva įkurtas Gargždų krašto muziejus plėstųsi, todėl labai viltinga, kad Gargždų kultūros centro teatro studija pastatė spektaklį apie miesto istoriją ir į jo premjerą susirinko pilnutėlė salė žmonių. Tobulintiname spektaklyje vaidina nemažai jaunuomenės. Tai gaivina viltį, kad mes – ne mankurtai, kad mūsų miestelio praeitis gerbiama, dabartis puoselėjama, o kuriama ateitis priklauso nuo mūsų pačių iniciatyvų ir atsidavimo idealams. Pasakiau per skambiai – galbūt. Tada pasakysiu paprasčiau: nuo kiekvieno iš mūsų, kad ir mažo darbelio. Kaip antai: žydinčio gėlių vazonėlio prie savo parduotuvėlės, nušluoto šaligatvio prie savo namo, pakeltos šiukšlės gatvėje, sudrausminto paauglio, siautėjančio ant garažų stogų. Nuo paaukoto euro neįgaliųjų sūpuoklėms parke, nuo keliasdešimties centų, už kuriuos galima nupirkti narcizų svogūnėlių, kurie vienas prie kito prigludę parke susiūbuos geltonąja pavasario jūra.
Ir tada, kai mes patys padarysime šiek tiek daugiau, nei mūsų visų pareigos įpareigoja, tada gi ir mūsų akys džiaugsis, ir mūsų širdys bus ramios: gera ir gražu čia, Gargžduose, taip, kaip eiliavo šviesaus atminimo nusipelnęs kultūros darbuotojas Vytautas Rimavičius.
Šis miestas, kuris tik vienintelis Lietuvoje gali pasigirti futbolo judėjimo penkiasdešimtmečiu, šis miestas, į kurį grįžęs emigrantas pokalbyje prie kavos puodelio taikliai apibūdino kaip Šveicariją, šis miestas, kuriame išaugo plejada žymių žmonių (primiršote jų pavardes? Juk tai A. Jokubaitis, L. Donskis, A. Narbekovas ir kt.), šis miestas, kurį gaubia talentingo skulptoriaus A. Boso sukurto arkangelo Mykolo sparnai, turi kūrybinių galių augti ir klestėti. Tuo giliai įsitikinau, kai kelios dešimtys jaunų gargždiškių, dabar jau studijuojančių ar kopiančių karjeros laiptais Lietuvoje ir net kitose šalyse, savo iniciatyva Gargždų moksleivijai surengė renginį „Kas po to“.
Beje, dabar mieste energingų žmonių galvose bręsta nauja idėja, kaip dar išgarsinti Gargždus. Gal ji kristalizuosis neįprastu renginiu jau šį rudenį. Sako, idėjos bus pavojingos. Oi neišsigąskite! Pavojingos tik mąstymo kampu.
Myliu savo gimtuosius Gargždus, švenčiančius eilinį gimtadienį. Žinau, šį neeilinį miestą mylite ir Jūs.
