Eiliuota veiviržėniškio gyvenimo proza

Iš kartos į kartą
1 birželio, 2015
0

Eiliuoti mėgstantis P. Birbalas su žmona Morta Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną šventė gimtadienius.

„Bangos“ laikraščio puslapiuose skaitytojai kartais aptinka eilių, kurias pasirašinėja Pranciškus Viržis, Pranciškus Žemaitis, Pranas Lietuvis, Veiviržėnų Viržis arba Senas Veiviržėniškis. Kartais eiliuotos mintys nuspalvintos lyrizmu, o kartais primena politinius plakatus. Jų autorius veiviržėniškis Pranciškus Birbalas pomėgį eilėmis reikšti jausmus ir mintis paveldėjęs iš tėvo.

Praeities gijos – eilėmis

Veiviržėnų gyventojas P. Birbalas parodė kelis eilėraščių sąsiuvinius. Tos eiliuotos mintys – tarsi dienoraštis. Štai savo eiles dedikuoja paskutiniam pavasario mėnesiui pirmiausia dėl to, kad gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Tačiau tą pačią dieną – jo ir žmonos Mortos gimtadieniai: šiemet jam sukako 77-eri, o jo moteris – 5 metais jaunesnė. Taigi abu, anot autoriaus, „septintą dieną gimę užburtų septynetų būry“.

Per patį sodų baltumą švęsdamas savo ir žmonos gimtadienio sukaktis, džiaugėsi suradęs antrąją obuolio puselę, tiesa, ne iš karto. Pora kartu jau 36 metus. Visokių gyvenimo vingių būta. Praeitis – pagrindinis jo eilėraščių motyvas.

P. Birbalas neprisimena, kada pirmąjį posmą sudėjo, tik tvirtino, kad eiliuotai savo išgyvenimus dėstęs ir jo tėvas. „O senolis Antanas Birbalas deklamuodavo: norint gerai įsiminti, reikia sudėlioti mintį“, – gyvybingumo, geros nuotaikos netrūksta aštuntą dešimtmetį bebaigiančiam veiviržėniškiui.

„Tėvai savo gyvenimo istorijas atminties gijomis vadino – iš kartos į kartą nuostabiai perduodavo prisiminimus, – kalbėjo Pranciškus. – Pagal senolių ir tėvų atminties gijas mūsų pavardė – Pėžaičių pasienio užkardos karių, prie Skomantų pilies tauro ragais skelbusių pavojų, pravardė. Senolis sakydavo, kad tauro rago birbalai, puošę karių krūtines, apsaugojo jų šeimas nuo vergovės ir baudžiavos.“

P. Birbalas žavėjosi tėvų pasakojimais apie praeitį. „Jie savo gyvenimo istorijas atminties gijomis vadino – iš kartos į kartą nuostabiai perduodavo prisiminimus, – kalbėjo jis. – Pagal senolių ir tėvų atminties gijas mūsų pavardė – Pėžaičių pasienio užkardos karių, prie Skomantų pilies tauro ragais skelbusių pavojų, pravardė. Senolis sakydavo, kad tauro rago birbalai, puošę karių krūtines, apsaugojo jų šeimas nuo vergovės ir baudžiavos.“

Knygų alkis vaikystėje

„Esu „smetoninis“, gimęs 1938 m. Juodupio kaime, Veiviržėnų seniūnijoje, dievobaimingų ūkininkų Domicelės ir Konstantino Birbalų šeimoje, – savo pradžių pradžią dėstė Pranciškus. – Senolis tarnavo caro rekrūtuose. Išvažiuojant iš Veiviržėnų už jo „dūšią“ buvo „pazvanyta“, bet carą nuvertė ir rekrūtas grįžo gyvas ir sveikas. Savo tėviškėje, Juodupės kaime, senolis turėjo knygų alkierių, kurį buvo užrakinęs. Jis priglausdavo „šmukulį“ – pargabentas knygas, kurias atiduodavo parapijos klebonui. Mūsų senolis buvo tarsi vaikščiojanti enciklopedija – mokyčiausias geografijos ir istorijos klausimais. Mes su broliu Kostu maži būdami pažinome ne tik lietuviškas, bet ir rusiškas raides, mokėjome skaičiuoti. Taigi abu mokyti į mokyklą atėjome.“

Pokariu Birbalų šeima buvo išbuožinta – nuo tremties išsisuko Šilininkų kaime priglaudus giminaičiams. Tačiau skaudžių smūgių neišvengė – į Sibirą išvežti giminės. Pranciškaus mama net susirgo iš sielvarto.

P. Birbalas pasakojo, jog mokykloje jį su panašaus likimo mokiniais pravardžiavo buožiukais ir bitininkais. „Mums nepakeliui buvo su spaliukais, pionieriais ir komjaunuoliais, tai mes juos kalakutais vadinom. Bet dėl kai kurių mokytojų nepakantumo mūsų likimo jaunimui nebuvo lemta įgyti vidurinio išsilavinimo – buvome pašaukti kariuomenėn“, – kalbėjo veiviržėniškis, kuriam kareivišką milinę teko dėvėti 4 metus.

Atsidūrė kalėjime

P. Birbalas pasakojo, kad sovietmečiu senolis ir tėvas tvirtindavę: „Dievas mato – taip ilgai būti negali.“ Jie buvo įskiepiję lietuvybę, patriotinę dvasią, ir aš nuo jaunystės buvau priešiškai nusiteikęs tai santvarkai. Vasario 16-ąją ant Veiviržėnų piliakalnio su bendraminčiais iškėlėme trispalvę, o prie Laisvės paminklo miestelio centre padėdavome gėlių“, – dalijosi prisiminimais pašnekovas. Jis apgailestavo, kad nei tėvas, nei senolis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nesulaukė.

Vyriškis teigė labai nustebęs, kai jam, nepartiniam, pasiūlė dirbti Veiviržėnų apylinkės vykdomojo komiteto pirmininku. Tačiau vienam „veikėjui“ atsikirtęs, jog tiek partinis, tiek šūdas arklinis“, atsidūrė Šiaulių kalėjime. „Mane nuteisė už ilgą liežuvį ir aštrų charakterį, o teismo nuosprendis – dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. tačiau netrukus mane išteisino ir paleido“, – pasakojo P. Birbalas. Jis teigė, jog dėl ideologinių peripetijų nesusiklostė ir jo asmeninis gyvenimas: „Žmonai įstojus į partiją, mūsų šeima iširo, nors auginome 4 vaikus. Po to suradau panašaus likimo moterį su 3 vaikais ir vedžiau. Susilaukėme sūnaus.“

Pasirašo slapyvardžiu

Veiviržėniškis kalbėjo, kad jo eiles mėgsta skaityti vaikai ir anūkai. „Veiviržėniškiai taip pat teiraujasi neradę „Bangoje“, – sakė Pranciškus. – Pernai labai sekėsi – beveik kas mėnesį išspausdindavo.“

Laikraštyje pasirašantis slapyvardžiu, kad, anot autoriaus, jaunimas pirštais nebadytų. Tačiau suaugę miestelio gyventojai žino jo pomėgį eiliuoti – ambulatorijoje pilnas albumas eilėraščių yra. Autorius labiausiai džiaugiasi išgirdęs, kad „gerai suskėlė“. „Vadinasi, kažkas mano eilėraščiuose yra“, – samprotavo veiviržėniškis.

Kolūkiniais metais jo prašydavo sukurti apie sėją ar kitą darbymetį į sienlaikraštį. „Kaip užsakydavo, taip ir rašydavau“, – neslėpė Pranciškus.

Dabar eiliuotai mintis dėsto apie politiką, socialinį gyvenimą. „Valdžia turi rūpintis savo tauta. Kodėl Lietuvoje nėra darbo – jaunimui reikia emigruoti?“ – samprotavo vyras.

Gyvenimo vingiuose užsigrūdinusiam, šeimoje palaikomam veiviržėniškiui atrodo, kad didysis Baltijos kelias, kuriame stovėjo susikibę rankomis, Sausio 13-oji daugeliui nebeprimena tų siekių, už kuriuos buvo aukotasi. Tai ir skatina jį kalbėti eilėmis.

O ta gegužė

Nuostabi gegužės septintoji –

Kalbos ir knygos diena…

Spaudos atgavimo šventė –

Tokia metuose tik viena.

Gražus ir gimtadienis gegužėj –

Kai septynios dešimtys

septyni…

Septintą dieną gimusiems

Užburtų septynetų būry.

Ypač šeimoje, kai švenčia

Kartu vyras ir žmona,