• 19 rugsėjo, 2021
|

Eksponuojamoje tekstilėje – ir žemaičių, ir lietuvininkų tradicijos

Autorės nuotr.: Gargždų krašto muziejaus, įgyvendinančio projektą „Klaipėdos rajono etnografiniai ir istoriniai tapatybės tyrimai“ direktorė S. Bučnytė už bendradarbiavimą ir paskaitą apie tekstilę dėkojo Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus vedėjai D. Bernotaitei-Beliauskienei.

Gargždų krašto muziejuje veikia Vakarų Lietuvos tradicinės tekstilės paroda iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių. Ją pristačiusi šio muziejaus Liaudies meno skyriaus vedėja Dalia Bernotaitė-Beliauskienė palygino Lietuvos regionų tekstilės tradiciją, bet daugiausia dėmesio skyrė mūsų kraštui.

Skara privaloma

Austos skaros, sijonai, liemenės, marškiniai, prijuostės, raštuotos megztos pirštinės ir kojinės, lovatiesės, staltiesės, rankšluosčiai, pasak D. Bernotaitės-Beliauskienės, liudija ne tik lietuvių moterų darbštumą, bet ir kūrybiškumą. Parodoje eksponuojamos kelios skaros, kurios buvo neatskiriama moters aprangos detalė: vienos skirtos kasdienai, kitos – į turgų, o puošniausios – į bažnyčią. „Ne visos skarelės buvo namie austos, kai kurios merginos ir moterys ryšėjo pirktines. Pačios puošniausios – baltos, siuvinėtos kiauraraščiu. Jas XIX a. antroje pusėje ryšėjo visoje Žemaitijoje“, – pasakojo Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus darbuotoja.

Žemaitės mėgo austas baltais ir raudonais arba raudonais ir mėlynais ruoželiais languotas skareles, kurių kraštus papuošdavo spalvotais kuteliais. Languotas skareles žemaitės rišdavo skirtingai nei kituose regionuose: kampus apsukusios apie galvą surišdavo dvigubu mazgu virš kaktos. Ant tokios skarelės „su ragiukais“ kartais apsigobdavo dar vieną, kurią surišdavo pasmakrėje. Merginos galvas puošė rūtų ir kitų gėlių vainikais, galionais arba rangėmis – dviejų skirtingų spalvų kaspinų supintomis karūnomis, bet ryšėjo ir skaras.

Atvėsus orams, moterys gaubdavosi didelėmis languotomis šiltomis skaromis, kurios XIX a. viduryje buvo sodrių ryškių spalvų. Pasak D. Bernotaitės-Beliauskienės, vienos seniausių muziejų rinkiniuose esančių skarų – skersadryžės vienpalės gūnios. Jos daugiausia iš šiaurės vakarų Žemaitijos, dėvėtos XVIII a.–XIX a. I pusėje. O XX a. skaras namie mažai kas beaudė – daugėjo pirktinių šilkinių, vilnonių, net kašmyrinių.

Lietuvininkės merginos kasas puošdavo siauromis šimtaraštėmis juostelėmis, juodais ir tamsiai mėlynais kaspinais. Moterys dėvėjo ir medvilnines ar šilko kepurėles su kaspinėliais ar karoliukais, ryšėjo tamsiai mėlyno, žalio, violetinio šilko arba baltas skaras. Jas puošdavo stilizuoti išsiuvinėti augalų motyvai.

Marškiniai skyrėsi

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus darbuotoja D. Bernotaitė-Beliauskienė atkreipė dėmesį, kad žemaičių XIX a. marškinių muziejų rinkiniuose nedaug. Jie dažniausiai tunikinio sukirpimo, su perpetėmis, ilgomis rankovėmis. Mažosios Lietuvos gyventojų marškiniai ilgai skyrėsi nuo visoje Lietuvoje nešiojamų marškinių. Jų stuomenys būdavo gausiai paraukiami prie pat apykaklės. Išilgai stuomens kraštų buvo įduriamos perpetės. Jų galai ir viršutinė rankovių dalis puošiama įaustomis, bet dažniausiai siuvinėtomis raudonų, mėlynų, tamsiai rudų spalvų gijomis. XIX a. pabaigoje lietuvininkai jau kaip ir visoje Lietuvoje siuvo tunikinius marškinius.

Žemaičių marškinių rankovės buvo arba su rankogaliais, arba be jų. Rankovių puošyba priklausė nuo kirpimo. Žemaičių marškinių apykaklė stati arba siaura atversta. Kadangi žemaitės mėgo ryšėti daug skarų, jų marškinių apykaklės dažnai nepuoštos, o jei puošdavo, tai dobiliukų, langučių, rombelių ornamentais.

Populiarins senuosius raštus

Kaip ir ne vieną skarą turėjo moterys, taip ir ne vieną sijoną. Ir dėvėdavo iš karto kelis: apatinį, storesnį apatinį, šiltą viršutinį. „Galiu tik pasakyti, kokių sijonų daugiausia muziejuose, bet kiek jų ir kokių buvo kaimuose, negaliu“, – prisipažino D. Bernotaitė-Beliauskienė.

XIX a. išilgadryžiai sijonai dėvėti beveik visoje Žemaitijoje. Skyrėsi spalviniai deriniai ir dryžių išdėstymas. Languoti sijonai buvo populiaresni Plungės, Kelmės, Raseinių, Šilalės rajonuose. Jų muziejų rinkiniuose mažiau. Iš pradžių užpakalyje gausiai raukti sijonai pamažu kito ir po kurio laiko raukinių neliko visai. Muziejuose galima pamatyti ir vienspalvių austų sijonų, kuriuos nešiojo žemaitės.

Lietuvininkės dėvėjo ir languotus, ir išilgadryžius labai plačius sijonus, išaustus rudomis, mėlynomis ar žaliomis spalvų gijomis.

Muziejininkė D. Bernotaitė-Beliauskienė demonstruodama skaidres papasakojo ir apie liemenių, prijuosčių, delmonų, pirštinių, kojinių, lovų užtiesalų, staltiesių, rankšluosčių spalvų ir raštų subtilybes.

„Paroda skirta etnoprojektui „Mūsų žemės raštai“. Kad paskatintų surinktos informacijos apie tradicinę Klaipėdos rajono tekstilę sklaidą, Gargždų krašto muziejus, bendradarbiaudamas su Veiviržėnų, Endriejavo ir Agluonėnų bendruomenėmis, Klaipėdos rajono tautodailininkais, Klaipėdos rajono amatų centru, organizuoja pirštinių ir kojinių mezgimo edukacijas. Taip siekiama populiarinti vietos bendruomenėse senuosius raštus ir spalvų derinius. Tikimasi, kad tokios edukacijos paskatins vietos žmones puoselėti protėvių tradicijas ir prisidės prie vietos identiteto stiprinimo“, – sakė Gargždų krašto muziejaus direktorė Sigita Bučnytė.


  • XIX a. pab.–XX a. pr. dalelę eksponatų, surinktų iš įvairių Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos vietovių, saugomų Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, iki spalio 3 d. Gargždų krašto muziejuje gali pamatyti visi, besidomintys tradicine Vakarų Lietuvos tekstile. Čia ir XX a. III deš. Ėtmės Padagaitės (g. 1906 m.) iš Pjaulių kaimo Priekulės seniūnijos austa staltiesė, lovatiesės iš Lelėnų (Endriejavo seniūnija), Petronėlės Lignugarienės iš Šlepštikų kaimo, margos raštuotos megztos vilnonės pirštinės ir net moteriškos pirštinaitės iš plonų siūlų, megztos 1895 m. gimusios lelėniškės Elenos Dirgėlienės, ir kt.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių