Emigrantų kasdienybėje – nykstantys gimtinės kontūrai

Ž. Viršilas paprastai kartą per metus sugrįžta į gimtąją Priekulę. Šią vasarą čia praleido du mėnesius. Ką ketina daryti ateityje? „Aš myliu Lietuvą – turiu atsivežęs daug lietuviškos atributikos. Noriu gyventi Lietuvoje ir dirbti gerai mokamą darbą. Betgi toks darbas – tik užsienyje“, – šypsojosi vyras.

 

Sunkiai plušėję svetur emigrantai atgaivą rado gimtinėje, čia sugrįžę atostogų vasarą. Liejosi jausmai, prisipažinimai meilėje Lietuvai ir dejonės, jog už čia gaunamą varganą atlyginimą neišgyventų. Jų įsitikinimu, užsienyje žymiai palankesnės sąlygos kurti verslą nei gimtinėje. Taigi apie grįžimą į Lietuvą negalvojantys, o namai ten, kur šeima.

Leidosi iš paskos

Prieš pusšeštų metų Žydrūną Viršilą į Vokietiją išginė ne pinigų stygius. Lietuvoje statybininku dirbęs vyras per mėnesį uždirbo 5–6 tūkst. litų. „Iširus santuokai, žmona su dukterimi išvyko į Vokietiją. Norėdamas su savo vaiku dažniau matytis, nuolat bendrauti, leidausi iš paskos“, – pasakojo vyras.

Jis apsigyveno netoli Frankfurto prie Maino. „Iki dukros – tik 260 kilometrų. Vienas juokas – galiu susitikti kada noriu“, – džiaugėsi pašnekovas.

Žydrūnas, mokėdamas vokiečių kalbą, įkūrė savo įmonę, kuri atlieka aplinkos tvarkymo darbus: apželdina, įrengia keliukus, aikšteles, fontanus bei kitus. „Emigravus teko išmokti daugiau nei dirbau Lietuvoje, užtat dabar turiu gerai mokamą darbą ir esu patenkintas“, – sakė vyras.

Ž. Viršilas pasakojo, kad būstą nuomojasi, nes esą mažiau rūpesčių. Jį žavi tvarka šioje šalyje, žmonių kultūra ir… pigus pragyvenimas. „Vokietijoje nebrangus maistas: už 100 eurų mėnesį galima normaliai maitintis, – teigė pašnekovas. – O prekybininkų, maitinimo įstaigų paslaugos kitokios nei mūsų šalyje: visuomet pirkėjo naudai.“

Pigūs rūbai ir avalynė. Žydrūnas ironizavo, kad Lietuvoje užsukus į šias parduotuves, gali pasirodyti, jog tai milijonierių šalis.

Kelius pramynė mama

Vokietijoje gyvena ir Žydrūno mama. Ji pramynė šeimai emigracijos kelią, prieš dešimtmetį su paaugle dukra Viktorija iš Priekulės išvykusi į Vokietiją. Priekuliškis pasakojo kasdien ją aplankantis, nes gyvena tame pačiame mieste. Pašnekovas prisiminė, kad jo sesuo Viktorija iki emigracijos dėl stambaus sudėjimo kentusi patyčias mokykloje. „Vokietijoje jaučiasi gerai – ten kitoks požiūris į žmogų, – teigė Ž. Viršilas. – Ji ištekėjo už rumuno, turi darbą ir nekalba apie grįžimą į Lietuvą.“

Beje, Žydrūno dukterėčia Sandra, neseniai baigusi vidurinę, išvyko į Angliją. Ji siekia patobulinti anglų kalbą, kad čia galėtų studijuoti.

Namai – kur šeima

„Kaip gerai, kad mano vaikams užtenka darbo ir duonos Lietuvoje“, – viename giminės suėjime neatsidžiaugė senjorė, savo žodžiais lyg spygliais smigtelėjusi į ne vieno dalyvio širdį. Su atvykusiaisiais šypsodamasi sveikinosi pietietiškų bruožų miniatiūrinė moteris. Ši Italijos pilietė su sūnumi ir dukra atvykusi iš Londono atostogavo vyro Remigijaus gimtinėje viename Lietuvos kaime. Jo giminės šaknys – Endriejavo seniūnijoje. Prieš 19 metų Vilniaus universitete baigęs studijas, jis mokslą tęsė Amerikoje. Pamilęs italę Robertą, ją vedė. Ten gimė sūnus Andrea. Vėliau su šeima gyveno Italijoje, bet jau senokai persikėlęs į Londoną. Viename universitete Remigijus dirba mokslinį darbą farmakologijos srityje. Londone gimė dukra Ciara. Abu vaikai turi Italijos pilietybę, sūnus – ir Amerikos, nes gimė šioje šalyje. Tėvas su vaikais kalbasi angliškai, mama – itališkai, bet jai atsakinėja angliškai. Lietuviškai nemoka nė viena Remigijaus atžala. „Su sūnumi savo gimtąja kalba bandžiau šnekėtis iki 3 metų, bet jis vėlavo pradėti kalbėti – tai mišrių šeimų problema. Ir aš palūžau“, – prisipažino Remigijus, gerai mokantis italų kalbą, bet savo vaikų neišmokęs lietuviškai.

„Kai Anglijoje reikėjo pildyti surašymo dokumentus, skiltyje „vaikų tautybė“ parašiau „europiečiai“. Aš – kosmopolitas“, – šyptelėjo Remigijus, prisipažinęs, jog grįžti į Lietuvą negalvojantis. Jis prisiminė, kad pirmaisiais emigracijos metais labai pasiilgdavęs tėviškės, namų, artimųjų. O dabar? „Namai – kur šeima“, – su akcentu ištarė vyras. Jis negali atsistebėti, kaip per emigracijos laiką pasikeitė Vilnius: neatpažįstami pastatai, jų paskirtis, tačiau grįžti minčių nėra.

Remigijaus dukterėčia Aistė, šiemet Airijoje baigusi studijas, į giminės susitikimą parsivežė draugą airį, futbolininką. Vaikinas su svečiais sveikinosi lietuviškai. Draugės močiutė buvo pasiryžusi jį išmokyti lietuvių kalbos.

Nerizikuoja investuoti Lietuvoje

Gargždiškis, senokai abu sūnus išlydėjęs į Jungtinę Karalystę, tikėjosi, kad šie užsidirbę pinigų grįš į gimtinę ir kurs savo verslą. Vizijose regėjo kaimo turizmo sodybą, užeigą. Ir sklypą buvo įsigiję, parengę statybai. Bet vyrai negrįžta. „Mūsų šalyje pasikeitė socialinės, ekonominės aplinkybės. Kas dabar įstengtų naudotis mūsų siūlomomis paslaugomis? Beveik nebeliko mokių žmonių – darbingi emigravo“, – dėstė pašnekovas, piktindamasis, jog Lietuvoje nestabili mokesčių sistema, esą neaišku, kas bus rytoj, kad nėra valstybinės verslo, ekonomikos strategijos.

„Rizikinga čia investuoti sunkiai uždirbtus pinigus. Mūsų vaikai šaknis leidžia Anglijoje. Lietuvoje parduodame turtą ir investuojame užsienyje“, – teigė gargždiškis. Jam apmaudu, kad valdžia tuščiažodžiauja ir nieko nedaro, kad emigrantai grįžtų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių