Energinga „Bangos“ skaitytoja gyvendama Priekulėje pavydi pati sau
Amžėjimas gali būti gražus, įdomus gyvenimo tarpsnis, kai praturtinamas įvairiomis veiklomis, pomėgiais, susitikimais. „Greitai prabėgo gyvenimas, bet esu žvali, energinga – man tik trūksta laiko“, – tai patvirtindama šypsojosi priekuliškė Janina Žemgulienė, šiemet minėjusi 75-erių metų sukaktį. Žemgulių šeima taip pat šiemet šventė ir 55-erių metų bendro gyvenimo sukaktį.
Pilnatvės pripildytos dienos
Anksčiau iki sterilumo blizginusi savo gyvenamąjį būstą, Janina pradėjo abejoti, kokia prasmė daug laiko tam skirti: „Svarbu, kad būtų švaru.“ Žemgulių butas šviečia jaukumu, dvelkia šiluma, sklindančia iš pamėgtų menininkų paveikslų ir reprodukcijų nuo sienų.
Janina į užtarnautą poilsį išėjo beveik prieš 6 metus. Kruopšti, pareiginga pensininkė dar triūsė dešimtmetį – iš viso sukaupė 52 metus darbo stažo. Po 47 metų atsisveikinusi su registratorės darbu Priekulės poliklinikoje, pajuto laisvę ir džiaugsmą dėl atsivėrusių naujų galimybių.
Dabar mėgaujasi galėdama daryti tai, ką nori, o tie norai kaupėsi dešimtmečiais. Elegantiška, pasipuošusi senjorė Janina atvyksta į ją dominančius kultūrinius renginius, susitikimus, koncertus ne tik Priekulėje – su bendraminte nurieda į Klaipėdą pasiklausyti aktorės ir dainininkės Larisos Kalpokaitės romansų ar žinomo gitaristo, nuvažiuoja į Šilutę, kad išgirstų solisto Liudo Mikalausko koncertą.
Istorija žadina smalsumą
Rugsėjo pradžioje į paminklinio akmens Priekulės plytų ir koklių fabriko įkūrėjui Albertui Baumgardtui pašventinimą Kliošų parko evangelikų liuteronų kapinaitėse atvyko ir J. Žemgulienė, nors vietinių žmonių atėjo tik vienas kitas. „Koklių fabrike sovietmečiu dirbo mano tėvelis – turėjau kelias nuotraukas. Tada gamino paprastus, neglazūruotus koklius“, – kalbėjo ji. Priekuliškei buvo įdomu pamatyti į ceremoniją iš Vokietijos atvykusius iškilaus žmogaus A. Baumgardto palikuonis, tikėjosi išgirsti naujų faktų.
„Tėvelis pasakojo, kad Baumgardtų dvaras, šalia kurio 20 amž. pradžioje įkūrė plytinę, buvo labai gražus, ir parkas įspūdingas“, – dalijosi prisiminimais J. Žemgulienė. Ji prisipažino, kad labai domėjosi iš ano meto koklių sumūrytomis krosnimis, kurių pasitaikė labai gražių, kai kurias pažįstamų žmonių būstuose pavyko nufotografuoti. Priekulėje ji taip pat ieškojo namų, sumūrytų iš raudonų, vietoje pagamintų plytų. Savo informaciją perdavė žiniasklaidai.
Domino skirtybės
„Mane domina viskas, kas susiję su šiuo kraštu. Labai myliu savo miestą – net pati sau pavydžiu, kad čia gyvenu, – atskleidė J. Žemgulienė, gimusi Doviluose, užaugusi ir visą gyvenimą praleidusi Priekulėje. – Mane domina žmonių istorijos – iš įvairiausių kampelių čia atsikraustę gyventojai. Išgirdusi ką nors įdomaus, užsirašau į storą sąsiuvinį. Bet vis mažiau belieka ką paklausti – išeina amžinybėn. Kartais susimąstau apie buvusius savo kaimynus šišioniškius.“
J. Žemgulienė prisimena anksčiau jų gyvenus nemažai. Jai įsiminė viena vyresnė šišioniškė kaimynė, dėvėjusi Klaipėdos kraštui būdingus rūbus: juoda prijuostė, „sunki“ skarelė buvo neatskiriama jų dalis. „Šie gyventojai nuo atsikrausčiusių žmonių skyrėsi ne tik rūbais, bet, svarbiausia, gyvenimo būdu“, – pastebėjo pašnekovė.
Dirbdama poliklinikos registratūroje, J. Žemgulienė girdėjo įvairių šnektų, kuriomis kalbėjo atsikėlėliai. „Reikėdavo įsiklausyti, kad suprasčiau, – prisipažino J. Žemgulienė. – Kartą girdžiu, kaip senolė klausia vyriškį, ar „pakavojo žmonelę“. Galvojau, kaip tai reikėjo padaryti? O paaiškėjo, kad vyras palaidojo savo žmoną. Įdomių dalykų sužinojau. Poliklinikoje apsilankiusius žmones gerai pažinojau – neklausdavau pavardžių, atmintinai žinojau gimimo datas. Bet kartą vienos senutės iš kaimo paklausiau, kada gimusi, tai ji atšovė, ar aš jau nebežinanti.“
Iš laikraščio – svarbi dokumentika
J. Žemgulienė patikino, kad „Bangos“ laikraštį skaito nuo to laiko, kai pradėjo pažinti raides, nes prenumeravo tėvai. Ji surinko kelių dešimtmečių laikraščio numerius, kuriuose išspausdinti straipsniai apie Priekulės miestą, žmonių istorijas, verslą, žirgininkystę, šventes, renginius. Išėjusi į užtarnautą poilsį priekuliškė šias iškarpas pagal temas sudėliojo į segtuvus – daug jų su šia laikraštine, tai yra dokumentine, medžiaga. Joje atsispindi konkretaus laikotarpio faktai, situacijos, aplinkybės, žmonių pasiekimai ir kiti įdomūs dalykai. Metams bėgant jie išblėsta, o perskaitęs iš naujo sužinai, kas anuomet buvo. Netgi nekrologai – krašto istorijos dalis, išėjusiųjų atminimas. Beje, daugelis skaitytojų apgailestauja, kad „Bangoje“ beveik nebeliko užuojautų mirusiųjų artimiesiems. O juk tai svarbi informacija apie mūsų bendruomenių žmones. Dabar žmonės pasikliauja laikinumu – apie artimojo mirtį praneša feisbuke, o ten ši žinia paskęsta informacijos sraute. Taip ir nelieka jokio ženklo: ogi laikraštyje paskelbta žinia reiškia atminimą ilgam.
„Manęs dukros klausia, kam bus reikalingos šios laikraščio iškarpos. Sakau, kad perduosiu muziejui – gal pravers“, – šypsojosi J. Žemgulienė.
Žemgulių šeima turi sukaupusi nemažą knygų biblioteką – jas visi skaitė. Dvi dukros, kurias užaugino, anūkės. J. Žemgulienė įstojo į Priekulės knygų klubą „Marios laiko“. „Susirinkusios aptariame perskaitytas knygas, diskutuojame, – atskleidė pašnekovė. – Aš taip pat dalyvauju susitikimuose su rašytojais, kai šie pristato savo knygas, ir jų įsigyju. Tačiau ne visus šiuolaikinių autorių kūrinius sekasi suprasti.“
J. Žemgulienė norėtų sudaryti savo giminės genealoginį medį. „Urbonų plati giminė – mano tėtis užaugo dešimties vaikų šeimoje, tėvai užaugino ir mirusios sesers sūnų, – kalbėjo priekuliškė. – Genealoginis medis – didžiulis darbas.“
Psichologai tvirtina, kad žmogus jaunas, kol smalsus. „Bangos“ pašnekovė J. Žemgulienė – ryškiausias pavyzdys, galintis įkvėpti kitus.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
