Žiemos rūpesčiai ir džiaugsmai: skerstuvės kaime

Speiguotą žiemos dieną nejučiomis sukyla vaikystės prisiminimai, patirti kaime. Daug darbų, rutinos, kuri tuomet atrodė įprasta, o kartais ir slėpininga – dabar jau nebėra šiuolaikiniame gyvenime. Perbėgęs prisiminimų laipteliais suvoki: kiek daug mūsų tėvų meilės, pasiaukojimo ir kaimynų rūpesčio buvo sudėta dėl mūsų.
Daugiavaikis viensodis
Lapaičiai – artimiausi mūsų kaimynai, turintys panašaus kaip mes amžiaus vaikų. Roma – penkeriais metais vyresnė už mane, vienų metų su mano sese Gene, Angelė – mano metų, dvejais jaunesnė Zita, toliau jaunesni: Marytė, Sigitas, Valdas ir Algis. Mūsų kaime du kaimynai lenktyniavo – Lapaitis Antanas ir Kasikevičius Jonas. Kaip matote, Antanui po keturių iš eilės mergaičių pavyko pas Dievulį išprašyti tris sūnus, o Kasikevičius gavo visas septynias gražias mergaites. Viena jų, Angelė, – buvusi mano klasiokė. Kai mamai ko prireikdavo, eidavo pas Lapaičius.
Tame nuostabiame erdviame sename viensodyje gyveno Antanas Lapaitis su savo žmona Stefute ir septyniais jau paminėtais vaikais. Trijų kambarėlių namelyje dar gyveno Antano tėvai, su kuriais ir bičiuliavosi mano tėvai, taip pat Antano brolis Liudas, senbernis ir mėgstantis išgerti. Mama Antaną vadindavo – Antanuk. Daug kas jį taip vadino. Jei neišsiveršiuoja karvė – Antanuk, gelbėk. Ir jis su vienais apatiniais žiemos naktį bėga gelbėt galvijų ir juos laikančios šeimos. Mamai pas Antaną prireikdavo daug ko – užcinuoti puodą, pakalti batų kulniukus ar priklijuoti naują padą. Niekas gerų batų nemesdavo. Mama kartodavo – aš tau kiekvienais metais batų nepirksiu. Nešėnavoji, aini per balas, ledoke, akmenius spardzydamas.
Lapaičių rūkykla
Svarbiausia – pas Lapaičius buvo rūkykla. Ir dabar noriu užuosti rūkomų lašinių, kumpių, palendricų ir dešrų kvapą. Lėtas rūkinimas kone penkias paras: eini pažiūrėti, ar kūrenasi, o labiausiai rūpi – kada jau ateis Lapaitienė, atidarys rūkyklos dėžės dangtį, palauks, kol išsisklaidys dūmai, ir pasakys: „Vaikeli, kiba bus gana. Ragis, jau riebalai bėga, o palcis sustraukus.“
Suprantu, kad turiu skubėti namo, kviestis mamą, nes lašinių skūrelės jau riečiasi, lašiniai atidavę drėgmę, o kumpis persiėmęs dūmu. Paskutinis dūmas – ėglių – kadagių. Man tai buvo ritualas, kažkodėl primenantis Velykų verbos deginimą. Dzūkai Velykų verbas rišdavo iš ėglių ir pakelės gluosnių, blindžių ar karklų šakelių. Tačiau iki gatavo rūkyto lašinio ar kumpio, palendricos ar dešrukės – ale kokis kelias!
Veisiejų turgaus paršeliai
Jeigu kas tada manęs mažo būtų paklausęs, kas tau, vaikeli, geriau – Kalėdos ar Velykos, būčiau atsakęs – švenčių laukimas. Kai brolis su vyresniąja sese mokėsi Kaune, o mes dviese su jaunesniąja sese Genute buvome likę prie namų, svarbiausia buvo turėt ko valgyt ir įduot maisto vyresnėliams į Kauną. Su mama važiuodavom į Veisiejų turgų, vėliau į Alytų pirkti paršelių. Kainavo nuo penkiolikos iki trisdešimties rublių. Anksčiau atvažiuosi, rasi didesnius, judresnius ir gražesnius. Aš, aišku, juos rinkdavausi pagal akių linksmumą ir kriuksėjimo garsumą. Mama pažinojo kai kuriuos augintojus, žiūrėdavo, kad būtų trumpos kojos, trumpas snukis ir plati nugara. Pavasarį Kalėdų skerdimui pirkdavom du, įsikišdavome į maišą ir persimetę per dviračio rėmą keliaudavome namo. Paršeliai kriuksi, muistosi, suprantu, kad aš taip nenorėčiau. Tvarte išleisti jie lekia į giliausią gardo kampą ir dairosi aplinkui. Aišku, paršeliai atjunkyti nuo paršavedės, ir patys dar nelabai moka ėsti.
Mama verda kruopas, pila pieną, aš nešu kibirą į tvartą. Išpylęs paršelių sriubą į medinį lovelį, kviečiu juos pusryčių. Dabar neištarsiu to kvietimo, bet kai mažiuliai įkiša savo šnipus į lovį, aš pirmiausiai jiems duodu pažįsti pirštą, paskui ranką pamerkiu į pienišką sriubą ir jie sykiu su mano piršto žindimu įgeria pieno ir kruopų. Po dviejų trijų bandymų jie suprasdavo, kaip reikia sriaubti pienišką kruopų sriubą. Būdavo gaila, kai tėvas jiems verdavo į šnipą dratą, kad neraustų, kai paršelius kastruodavo. To mažas nematydavau.
Antano ritualai
Tik vieną kartą mačiau, kaip Antanas tą mamos užaugintą kiaulę skerdė. Tada turėjau padėti, nes tėvas jau buvo miręs, o patalkinti nebuvo kam. Iš namų išeidavau, kai kiaulės žviegimas baigdavosi. Su tėvu nukabindavom pašiūrės duris, paguldydavom jas ant keturių plytų su nuolydžiu vandeniui ir kraujui nutekėti. Ant to stalo užtraukdavom kiaulę, paguldydavom iš pradžių ant pilvo, Antanas įkišdavo į kiaulės snukį nedidelį akmenį – kad karštis iš vidurių išeitų. Uždega savo benzininę lietlempę. Melsva kaitri liepsna svilina kiaulės odą, Antanas peiliu nuskuta atsilupusius odos likučius. Aš padedu, pildamas šiltą vandenį ant jo šaltyje dirbančių rankų. Po šerių ir paviršinio odos pašalinimo eina giluminis svilinimas iki anglies juodumo. Tada Antanas dirba priklaupęs, tai užtruks ilgiau. Kol galiausiai aš pasiimsiu peilį skersai ašmenų, pilsiu šiltą vandenį ant kiaulės odos ją atmirkydamas, o tada braukiu nudegusį odos sluoksnį lauk. Iš nugaros didelė nešvari kiaulė tampa geidžiamu baltu paršeliu. Antanas sako – ant nugaros, ir aš, išėmęs iš po kiaulės šonų malkos pagalius, verčiu gyvulį aukštyn kojomis. Pilvas į viršų. Antanas žino, kad sudegint ar perkaitint pilvo negalima.
Ritualas kartojasi, kol visa kiaulė tampa balta, nuprausta ir pasiruošusi Antano pasitarimui su mano mama: „Stase, o tau lašinius su kūduke? O kumpis su lašiniais ar be? Šonkaulius palikt su lašiniais?“ Mano mama jaunystėje, dar Nepriklausomos Lietuvos laikais kartais patarnaudavo Kapčiamiesčio žydų namuose, ten ji, manau, išmoko daug praktiškų dalykų.
„Antanuk, lašinius be kūdukės, mėsą malsiu, darysiu dešrukes, kumpį su lašiniais, rūkysiu, papilvę supjaustyk gabalukais, susūdzysiu, galvų sukapok in keturas dalis, virsiu košelienų. Karkų nepalik, išimk kaulus, bus dešrukėms“, – parėdymus duoda mama. Aš vos spėju nešiot mėsą. Kieme šviesos nėra, Antanas palikęs degti lietlempę, nuo kurios kartas nuo karto prisidega cigaretę. Taip šviesiau, kažkiek šviesos atsklinda per namų langus.
Mano šuniukas gauna šviežienos – Antanas jam išmeta blužnį ir nuluptas kiaulės kojų nagenas. Kai viskas būna baigta, mėsa sunešta vėsiai, lašinių paltys sudėtos į Kėrių medinį lovį, pašiūrės durys nuplautos ir pakabintos į vietą, o Antanas į palaikį portfelį susidėjęs savo peilius ir lietlempę, einame namo.
Tokia artimųjų meilė
Mama kepa šviežias kepenis, kartais inkstus, pažandę, kiaušinius, ant stalo yra duonos ir butelis degtinės. Antanas iš mamos pinigų neima. Tėvas įpila, pats jis negeriantis, mama dėlioja mėsos lauktuves Antano šeimai, aš dar per jaunas. Po keleto taurelių Antanas pradeda pasakoti apie savo žmoną Stefutę: „Jinai siratukė – man niekadu kiaulių nešers ir karvių nemelš.“ Vėliau supratau, kad sušalęs ir išgėręs po skerstuvių Antanas eidavo liuobt gyvulių, iš ryto virdavo jovalą kiaulėms, melždavo karves ir valgęs nevalgęs eidavo į darbą kolchoze. Nes mylėjo, saugojo ir globojo savo moterį, neturėjusią vaikystės ir tėvų, atėjusią kažkur nuo Rytprūsių.
Antanas Lapaitis ir aš buvome kartu paskutinį kartą, kaip traukėme veršelį iš besiveršiuojančios Jezerskų karvės. Ten kartu buvo ir Lapaičio žentas, tituluotas Daktaro atstovu Lazdijų pasienio ruože. Murdėmės tvarto mėšle dvi valandas, kai Antanas atsistojęs tarė – veršis negyvas, karvė išpūsta, nieko nebus. Nenuėjome išgert, nors buvo trys valandos nakties žiemą. Išsiskirstėme, ryte mačiau karvės išvežt atvažiavusią mašiną.
Antanas mus paliko tą pačią žiemą. Bet visada prisimenu pačius gražiausius, saugiausius ir sočiausius laikus, kai pirkome paršelius, auginome kiaules, prieš didžiąsias šventes Antanas jas paskersdavo, o mama priruošdavo šeimai maisto. Tais laikais su sese, sėdėdami virtuvėje ir matydami ant karties tarp balkių sukabintas dešras, mamos klausdavome – o kada bus galima paragaut? Ir jautėmės saugūs, matydami, kiek daug mūsų tėvų meilės, pasiaukojimo ir kaimynų rūpesčio sudėta dėl mūsų…
Česlovas BURBA
Asociatyvi Laimos ŠVEISTRYTĖS nuotr.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas