Ilgaamžei iš Ruigių labiausiai patiko siūti ir vairuoti
Vasario pabaigoje savo 95-ąjį gimtadienį minėjusią Augeniją Kažukauskienę pasveikino ne tik vaikai, anūkai, proanūkiai, bet ir Brožių kaimo bendruomenė. Juk Augenija šioje bendruomenėje yra nuo pat įsikūrimo ir iki šiol tebedalyvauja jos veikloje. „Tai mūsų šviesulys“, – pagarbiai ištarė pirmininkė Vida Riaukienė, „Gyvenimas buvo geras“, – savo ilgaamžiškumą optimistiškai apibūdino sukaktuvininkė.
Dalelė krašto istorijos
Savo jaukiuose namuose Ruigių kaime „Bangos“ korespondentę pasitikusi vyriausioji šios bendruomenės narė A. Kažukauskienė čia šeimininkauja savarankiškai. Jau 20 metų ji našlauja. Net vaikai tada mirus tėvui negalėjo patikėti, kad mama čia liks viena. Iki šiol ilgaamžei sekėsi susitvarkyti ne tik trobą, valgį išsivirti – atšilus palangėse pražysta gėlės, kurias pati prižiūri. Praėjusį rudenį ji džiaugėsi keliolikos rūšių spalvingais jurginų žiedais, bet jau nepajėgė nusikasti. „Atvažiuoja padėti Doviluose gyvenantis sūnus Romanas – atneša malkų, vasarą žolę nupjauna, o mano jėgos mažėja“, – prisipažino senjorė. Pernai vasarą ji paskutinį kartą vairavo „Moskvičių“ – važiavo į Švėkšnos kapines ravėti vyro kapą.
Tarsi knygą ji atskleidė savo gyvenimo kelionę, besitęsiančią iš praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžios. Vaikystės metai nepriklausomoje jaunoje valstybėje, prasidėjus karui, jaunystė pokariu, gūdžiu sovietmečiu, branda nepriklausomybės dešimtmečiais.
Ir tik keli laipteliai iki gyvenimo šimtmečio, bet savo gyvenimo vairo nepaleidžia – pati ieško sprendimo.
Ilgaamžė A. Kažukauskienė sugebėjo išsaugoti vidinę ramybę, inteligenciją. Būdama puikios atminties, ji aiškiai, nepagražindama, tačiau nuogąstaudama, kad ko neįžeistų, dėstė savo unikalią istoriją, atspindinčią dalelę krašto papročių, tradicijų, kaimo gyvenimo būdo.
Už vyro tekėti delsė
„Esu Augenija Razmaitė iš Razmų kaimo, Švėkšnos apylinkės. Ten buvo Tvaskučių mokykla – baigiau tik pradinę, nes tada mažai kas galėjo mokytis gimnazijoje. Tėvelis žadėjo į mokslą leisti brolį“, – kaip iš knygos dėstė senjorė.
Iš penkių vaikų šeimoje Augenija buvo vyriausia, tačiau dabar likusi viena. „Sesutės mažos mirė nuo skarlatinos – tada nuo jos žmonės mirdavo kasdien. O jeigu išgydavo, tai likdavo paliegę, – prisiminė pašnekovė. – Švėkšnoje atsirado moteriškė, kuri pradėjo platinti kažkokius miltelius. Ir mes su broliu jų išgėrę likome gyvi. Kažkokie kartėliai, bet išgelbėjo. Žmonės kalbėjo, jog tai buvusi rūpužė.“
Pokariu Augenijos tėvas parnešė siuvamąją mašiną – nemokėdama mergina pabandė siūti ir nebegalėjo atsitraukti. Pasimokiusi pas garsią Švėkšnos siuvėją, pati tapo savo krašte žinoma amato meistre. „Siūti labai patiko – siuvau viską: „bliuzkes“, „šiuršes“, vyrams „galife“ kelnes. Daug darbo turėjau, man sekėsi. Išmokiau siūti 5 mokines, bet tik viena siuvo“, – šypsojosi moteris. Padėkos, pagyrimai šildė, skatino ją.
Augenija taip įsitraukė į mėgstamą darbą, kad net ištekėti delsė. „Manęs netraukė šokiai, „šnapsė“, nerūpėjo vaikiai – buvau senoviška, labai rimta. Pradėjo šnekėti, kad sena merga vaiką turėsiu. Plito šios kalbos – atėjusios klientės žvelgė į mane, ar nestorėju, kitos net sakydavo, kad vaiką turėsiu. Atrėždavau, kad 5 turėsiu, – dalijosi prisiminimais pašnekovė. – Ir atėjo laikas, kai pasakiau: „ženysiuos“ – kas bus tas. Būdama beveik 30 metų ištekėjau už trylikto pasipiršusio Stasio Kažukausko – senbernio iš Šalpėnų. Ir pas jį apsigyvenau.“ Psichologai dabar pasakytų, kad neatlaikiusi aplinkos spaudimo.
Nustebino įsigiję „Moskvičių“
Kažukauskai susilaukė dviejų sūnų ir dukros. Šeimos vadžias į savo rankas paėmusi Augenija stengėsi, kad jiems nieko netrūktų. „Dirbti reikėjo išsijuosus: auginome veršius, laikėme karves, paršavedes – jeigu būčiau pasidavusi vyro įtakai, būtume skurde gyvenę. Aš pirkau, pardaviau – viską dariau“, – pastebėjo ilgaamžė. Plušėdami kolūkyje ir savo ūkelyje sugebėjo ne tik sotų gyvenimą vaikams užtikrinti, bet ir už 900 rublių nusipirkti „Moskvičių“. Seną, bet gerai riedantį. Prieš pusę amžiaus Šalpėnuose tai buvo pirmasis automobilis – žmonės stebėjosi, iš ko Kažukauskai jį nusipirko – spėliojo, gal loterijoje išlošė. Anuomet mašina kelyje – retenybė, juolab vairuojančių moterų. A. Kažukauskienė buvo pasimokiusi ir įgijusi vairuotojo pažymėjimą. Ilgaamžė prisipažino, kad technika ją traukė nuo jaunumės. „Kadaise brolis nusipirko motociklą „Minsk“, kurį buvo sunku gauti. Kai jis su pažįstamu „aplaistė“ ir atsigulė, aš pasiėmiau raktus, atsisėdau ir užsivedžiau, bet nemokėdama sustabdyti, atsitrenkiau į kiemo vartus, – atskleidė pašnekovė. – Vėliau brolis panoro pirkti motociklą „Panonia“, kurį irgi buvo sunku gauti, tai nuvažiavus į vieną Klaipėdos parduotuvę daviau pardavėjai kyšį, ir jis nusipirko. Pirmą kartą užsėdusi ant motociklo su „lopšeliu“, įvažiavau į griovį. Vėliau išmokau – vežiojau tėveliui ir broliui pietus į mišką, kur jie dirbo. Teisių neturėjau, bet niekas kelyje nestabdė. Ir man sekėsi vairuoti.“
Prasidėjus melioracijos vajui, Kažukauskai iš Šalpėnų persikėlė į Ruigių kaimą, kur nusipirko seną sodybą. Čia prabėgo daugiau nei pusė amžiaus. „Kai vyriausiąjį sūnų Romaną nuvedžiau į mokyklą, direktorė Aldona Josvilienė nustebo, kad penktoje klasėje tiek daug mokinių, ir dar vienas atėjo“, – šypsodamasi prisiminė ilgaamžė.
Laiškanešės džiaugsmas
Kolūkio laukuose nugarą lenkusiai A. Kažukauskienei pasiūlė Veiviržėnų pašte padirbėti laiškininke. Nuo 1975 m. iki nepriklausomybės atkūrimo spaudą, laiškus, pensijas gyventojams pristačiusiai moteriai tai buvo vienas šviesesnių gyvenimo tarpsnių. „Didelę teritoriją, daug kaimų reikėjo aptarnauti – nuo Veiviržėnų iki Stirbių, Brožių. Sunkiausius krepšius tempdavau. O daugiausia sveikinimų ir laiškų būdavo prieš Kovo 8-ąją, Naujuosius metus, mažiau – prieš Kalėdas, – dėstė pašnekovė. – Reikėjo ir vokus, atvirukus platinti, laikraščius užprenumeruoti.“
A. Kažukauskienė stropiai atliko savo pareigas – jai skyrė premijas, padėkas. Laiškininkė buvo viešai pagerbta ir įvertinta.
„Dabar iš tų pensininkų, kuriems nešiau pensijas, esame likusios trys, – atsiduso ilgaamžė. – Turėjau 15 draugių, bet jos išėjusios, nors tarp jų ir jaunesnių buvo. Aš savo kaimo moteris „Moskvičiumi“ veždavau į Veiviržėnų bažnyčią – du reisus susukdavau. Nebėra ir jų. Likau viena.“
Senjorė dienas leidžia klausydamasi Marijos radijo, televizijos žinių. „Oi, kaip man patinka krepšinio varžybos“, – net šūktelėjo pašnekovė. Ji mėgsta skaityti knygas, bet dabar akis prigesusi. Visada skaitė „Bangos“ laikraštį, kuriame ir apie darbštuolę laiškininkę buvo rašyta. Senjorė prisiminė, kad anuomet „Bangoje“ buvo daug užuojautų, mažiau pagyrimų, padėkų.
A. Kažukauskienė patikino, jog niekada ant nieko nepyko. „Per vieną ausį įeidavo, per kitą išeidavo. Nei per daug džiaugiausi, nei baisingai liūdėjau, bet dabar jaudinuosi dėl savo ateities – silpnėja sveikata“, – prisipažino ji. Ir prasitarė, kad nusprendusi apsigyventi globos namuose. „Geri mano vaikai, bet ar aš uždėsiu „koronę“ prižiūrėti mane?“ – retoriškai ištarė senjorė.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
