Nešu Tave savyje, seneli
Mano senelis 2013 m. „Bangoje“ parašė straipsnį „Laimingiausias magistrų senelis“ – šiltą pasakojimą apie savo anūkus, jų mokslo kelią ir ypatingą akimirką, kai vienas jų – mano brolis Tomas – pakėlė jį ant pečių prie universiteto. Vienas sakinys iš senelio tuometinio teksto įstrigo man ilgam: „Nusprendžiau, kad ir ateityje ant žemesnio kaip magistro pečių nesėsiu.“
Tada Gargžduose dar mokiausi dešimtoje klasėje ir tyliai sau pasakiau: „Aš irgi turėsiu magistro diplomą.“ Ne dėl vardo. Dėl prasmės. Dėl mūsų šeimos istorijos. Dėl to, kad buvau viena iš tų, kurią senelis kadaise nešiojo ant pečių – kaip ir visus kitus savo anūkus.
Senelis didžiavosi mano broliu Tomu, kuris prie Koventrio universiteto simboliškai užsikėlė jį ant pečių. Tai buvo grįžtamasis ryšys – kažkada mes, anūkai, buvome nešami, o dabar patys nešame – savo pasirinkimais, darbais, vertybėmis.
Tačiau kiekvienas mes turime savo būdą „panešti“ senelį. Aš jį nešiau savyje per visus studijų metus. Kai buvo sunku. Kai norėjosi grįžti. Kai reikėjo rinktis tarp lengvo ir teisingo kelio.
Šiemet baigiau magistrantūros studijas Birmingemo miesto universitete. Tyliai, be triukšmo, bet su didžiuliu džiaugsmu. Nes tai ne tik diplomas – tai įvykdytas pažadas. Svajonė, kuri išdygo dar tada, kai mano senelis prieš 12 metų parašė tuos žodžius apie pečius ir magistro vardą.
Dabar, kai pažvelgiu atgal, suprantu: turėti tokį senelį – tai turėti švyturį. Tokį, kuris niekada neklaidina, bet visada primena, kur tavo tikrieji krantai. Senelis mus kėlė ne tik fiziškai, bet ir gyvenime – su dainomis, pasakojimais, pagarba žodžiui, šeimai ir mokslui.
Šiandien pažadas ištesėtas. Ir tai – ne tik mano pergalė. Tai mūsų bendra kelionė.
Ačiū Tau, Seneli. Džiaugiuosi, kad vis dar turiu Tave šalia.
Justė NEVAR
Asmeninio archyvo nuotr.
