Etnografinių regionų metams – renginių pynė
Aukštaitija, Dzūkija (Dainava), Suvalkija (Sūduva), Žemaitija ir dažnai nepelnytai pamirštama Mažoji Lietuva – penki Lietuvos etnografiniai regionai. Kad pastarieji nenugrimztų praeitin ir istorinis, kultūrinis savitumas būtų išsaugotas ateities kartoms, LR Seimas 2015-uosius paskelbė Etnografinių regionų metais. Apie tai kalbamės su Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausiąja specialiste Jolita LATAKIENE.
Rajonas dalomas pusiau
– Klaipėdos rajonas – išskirtinis, jis driekiasi dviejų etnografinių regionų – Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos – teritorijose. Ar žmonės tuo domisi?
– Rajonas iš tiesų yra kone dalomas pusiau minėtų etnografinių regionų. Tenka apgailestauti, bet dalis žmonių net nežino, kad yra etnografiniai regionai, ir kokie jie. Tai istoriškai susiformavę etninės Lietuvos regionai. Nors jie formavosi ne vienu laiku ir jų vaidmuo istorijos eigoje buvo gana skirtingas, tačiau juos sudaro pakankamai ryškios etninės kultūros sanklodos, reikšmingos ne tik ten gyvenančių žmonių savimonei, bet ir visos Lietuvos kultūrinio identiteto palaikymui ir stiprinimui. Išskirti Žemaitiją, Dzūkiją, Aukštaitiją ir Suvalkiją dažnas geba, ši informacija „įkalama“ mokykloje, tačiau Mažąją Lietuvą pamini tik retas. Nepaisant to, tai yra oficialus Lietuvos etnografinis regionas ir jį būtina žinoti kiekvienam. Juk viena iš svarbiausių Europos Sąjungos regioninės politikos krypčių yra regioninio, istorinio ir kultūrinio savitumo išsaugojimas.
– Kaip eilinis gyventojas pajus, kad 2015-ieji yra Etnografinių regionų metai?
– Yra sudarytas didžiulis priemonių planas, kuriame apstu renginių, etnografinių regionų populiarinimo akcijų, informacijos sklaidos priemonių. Talkininkauti yra pasiruošusi Lietuvos televizija. Etnografinių regionų metų pradžia – sausio 19 d. Planuojama, kad visą dieną LRT rodys archyvinius filmus, transliuos tiesioginius televizijos ir radijo reportažus iš konkrečių regionų, kalbins tą kraštą reprezentuojančius tautodailininkus, dainininkus, amatininkus, pasakorius ir t. t.
Mažajai Lietuvai – herbas
– Ar televizijos reporteriai užsuks ir į Klaipėdos rajoną?
– Tikimės, kad sausio 23 d. jie atvyks į Agluonėnuose vyksiančias rašytojos I. Simonaitytės premijos „Tau – Didžioji Ieva 118“ įteikimo iškilmes. Šiemet 300 eurų premija bus įteikta Priekulės kultūros centro Drevernos skyriaus renginių organizatorei Virginai Asnauskienei už meilę ir pagarbą etninei kultūrai, už siekį išsaugoti ir puoselėti krašto folklorą, gyvąją tradiciją ir tarmę. Tai jau bus 19-oji rašytojos premijos laureatė.
Be to, tame pačiame renginyje bus įteiktas apdovanojimas ir moksleiviui. Organizuojamas kūrybos konkursas, kuriame varžosi Agluonėnų pagrindinės mokyklos moksleiviai, pristatydami savo darbus apie I. Simonaitytės gyvenimą, jos kultūrinį palikimą, Agluonėnus. Geriausiai pasirodęs ir taps nugalėtoju.
– Kartu su Dovilų etninės kultūros centro direktore Lilija Kerpiene esate regioninės Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos tarybos narės. Ar tiesa, kad yra planuojama kurti heraldiką šiam etnografiniam regionui?
– Taip, kol kas tai vienintelis regionas, neturintis savo heraldikos. Tad nuspręsta sukurti ir patvirtinti herbą, kad regionas turėtų visas reprezentavimo galimybes. Procesas jau vyksta. Yra sudaryta darbo grupė (joje esu ir aš), kuri aptarinėja galimus simbolius, tokius kaip krikštas, vėtrungė, ąžuolo lapas, briedis, maldynas (knyga), laivas (banga), žuvis. Sausio 20 d. 17 val. Klaipėdos etnokultūros centre vyks vieša diskusija „Mažosios Lietuvos heraldika“. Kviečiu susidomėjusiuosius dalyvauti. Sausio 30 d. bus pasirašyta savivaldybių – Klaipėdos rajono, Šilutės rajono, Klaipėdos miesto ir Neringos – bendradarbiavimo sutartis. Parašus dėl Mažosios Lietuvos heraldikos sukūrimo ir įteisinimo turėtų padėti savivaldybių merai. Šią akimirką taip pat planuoja filmuoti LRT televizija.
Gyvosios tradicijos tąsa
– Etninės kultūros gyvosios tradicijos tęstinumas perduodamas iš karto į kartą. Išskirkite 5 renginius, kuriuose ši kartų bendrystė paklos pamatus regioninio savitumo išsaugojimui.
– Paminėsiu keletą Etninės kultūros plėtros programos lėšomis remiamų renginių. Tai Dovilų etninės kultūros centro rengiamas respublikinio VI Lietuvos vaikų ir moksleivių – lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų – konkurso „Tramtatulis“ vietinis ratas (kovo 5 d.), kurio tikslas – skatinti pedagogų domėjimąsi krašto tradicine kultūra ir ugdyti jaunuosius lietuvių liaudies dainų, sakytinės kūrybos, instrumentinės muzikos atlikėjus. Laimėtojai vėliau vyks į regioninį ir respublikinį konkursus. Taip pat išskirčiau Vėžaičių kultūros centro festivalį „Po Žemaitijos dangum“ (kovo 20 d.). Į šį festivalį bus kviečiami kompetentingi, pripažinti kolektyvai, galintys supažindinti ir perteikti regioninę muziką. Klausytojai išgirs ir pažins retesnius lietuvių liaudies tradicinius instrumentus: cimbolus, bandoniją, pūslelinę, dambrelį, skudučius, ožragį, basedlę, sekminių ragelį, dūdmaišius, žemaitišką arfą ir kt. Vertas dėmesio taip pat kovo mėnesį vyksiantis, tačiau jau Gargždų kultūros centro organizuojamas etnografinių regionų vakaras „Ant Minijos krantų“. Bus pristatomi ir palyginami du regionai: Žemaitija ir Mažoji Lietuva. Gegužės 16 d. Kretingalės kultūros centro Girkalių skyrius suburs folkloro festivalio „Auga vuobeleli“ dalyvius, o rugsėjo 10–11 d. mokslinės-praktinės konferencijos „Etnokultūros ir tautinės savasties sąsajos“ svečius. Be abejo, būtina paminėti ir vieną iš ryškiausių etninės kultūros renginių rajone – Dovilų etninės kultūros centro organizuojamą tradicinį folkloro festivalį „Užaugau Lietuvoj“, kuris šiemet vyks tautodailininko V. Majoro sodyboje (Jurgių k.) birželio 23–28 d. Apie kiekvieną renginį dar priminsime ir būtinai pakviesime dalyvauti. Juk ne veltui sakoma, kas nežino savo šaknų, tas amžinai lieka vaiku.
