Fotografijose – meniškai apie Mažosios Lietuvos tradicinius augalus

Tradicinė Dagos šventė Dovilų etninės kultūros centre šiemet prasidėjo fotografijų parodos „Mažosios Lietuvos tradiciniai augalai: nuo biologijos iki simbolikos“ atidarymu. Tai pagarbos ženklas istoriniam regionui, Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui. „Menine forma populiariname ir skleidžiame žinią apie tradicinius augalus“, – kalbėjo Dovilų etninės kultūros centro direktorius Jonas Tilvikas, šios parodos iniciatorius.

Nuo biologijos – iki simbolikos
Pasak etnologo J. Tilviko, surengti parodą pakurstė prieš 3 metus įgyvendintas projektas „Mažosios Lietuvos tradiciniai augalai Dovilų miestelyje“, kurį rėmė Lietuvos kultūros taryba. Tuomet siekė atkreipti dėmesį į šio istorinio regiono gamtos ir žmogaus suformuoto kraštovaizdžio savitumo ir išskirtinumo išsaugojimą.
„Sudarytame sąraše – apie 100 tradicinių augalų. Mūsų sumanymas – populiarinti, skleisti žinią apie juos, pristatyti žmonėms šių biologiją ir kultūrą, kaip jie naudojami, nes daug kas jau pamiršta, – dėstė J. Tilvikas. – Pagalvojome, kad viešosiose erdvėse sodinti Mažajai Lietuvai būdingus augalus – prisidėti prie kultūrinio kraštovaizdžio išsaugojimo, bet kyla įvairių problemų, kaip antai kultūros supratimo, skonio, (ne)meilės augalams ir kita.“
Taigi nuspręsta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio proga papasakoti žmonėms apie šiuos senovinius augalus, kad jie taptų svarbūs ir aktualūs ne tik kultūros darbuotojams, šio krašto senbuviams, bet ir naujakuriams, įsiliejusiems į šią bendruomenę.
Dovilų etninės kultūros centro erdvėje neseniai pristatyta paroda „Mažosios Lietuvos tradiciniai augalai: nuo biologijos iki simbolikos“ – atradimas ne tik doviliškiams. Joje eksponuojamose fotografijose per meninį pajautimą atskleisti paprasti senieji augalai – šeivamedis, alyva, mirta, vyšnia, pelynas bei kiti atrodo įspūdingai – nustembi, kiek grožio juose. Ir tai skatina kitu žvilgsniu pažvelgti į juos gamtoje.

Įvertinti ir garbinti
Tradiciniai Mažosios Lietuvos augalai, kuriuos praeiname nepastebėję, klaipėdiškę medikę, mėgėją fotografę Jurgitą Juotkienę įkvėpė sukurti įspūdingus gamtos vaizdus.
„Klausantis etnologo Jono pasakojimų apie augalus, pavyzdžiui, apie pelyną ir užkalbėjimus, vaizdinyje atsiverdavo pelynas, dūmai, atbaidantys nuo piktųjų dvasių, – kalbėjo autorė. – Mes, paskendę kasdienybėje, praeiname pro Mažosios Lietuvos augalus net nepastebėję.“
J. Juotkienė, gydytoja oftalmologė, kvietė pažvelgti į senovinius augalus taip, kaip matė ji.
Parodą organizuoti padėjęs menininkas Henrikas Šurkus iš Agluonėnų džiaugėsi etnologo J. Tilviko, į Dovilus atvykusio iš Žemaitijos, entuziazmu daryti šiam kraštui gražius darbus. „Esame nustebinti, kaip įspūdingai fotografijose kalba gamta. Pamatyti grožį paprastuose augaluose ar gabalėlyje keramikos – ne visiems duota“, – dėstė H. Šurkus.
Šeivamedis, anot etnologų, stebuklingas, vaistažolių lyderis, augo visose Mažosios Lietuvos gyventojų sodybose. Kaip ir mirta, lydėjusi žmogų nuo gimimo iki gyvenimo pabaigos: jos šakele buvo puošiami kūdikio krikšto drabužėliai, be mirtos šakelės jaunimas nėjo konfirmacijos ar Santuokos sakramento, laidotuvėse ją padėdavo ant pagalvės. Tai vienas iš augalų, kuris Mažojoje Lietuvoje turėjo ryškią simbolinę reikšmę.
Salėje, kur eksponuojama išskirtinė fotografijų paroda, akį traukė vazone žaliuojantis, skaniai kvepiantis mirtos medis. J. Tilvikas atskleidė, kad ruošiantis parodos atidarymui netikėtai jį padovanojo gyventojai, nebepajėgiantys prižiūrėti. Augalas tapo iškalbingu parodos eksponatu. Pasak etnologo, jis buvo žinomas ir Lietuvoje, bet tarmėse mirta vadinti visi augalai, panašūs į mirtą. Lietuvininkų sodybose augo dag vyšnių, jų uogos – ypatingas desertas, kasdienė arbata iš lapų, šakelės buvo vartojamos liaudies medicinoje.

Raktas nuo Mažosios Lietuvos
Parodoje šalia fotografijų – ir informacija apie tradicinius augalus. Juos žmonės valgė, jais gydėsi, perkėlė į liaudies meną – augalinius motyvus siuvinėjo ant delmono, kalvis sukūrė kryžiaus detalę, medžio meistras šio krašto stiliumi papuošė medinę skrynią. Tai atsispindi fotografijose, tai liudijo ekspozicijos salėje padėti daiktai – nė vieno atsitiktinio čia nebuvo. Pavyzdžiui, galėjai paragauti sviesto, pagardinto kraujažolėmis, gurkštelėti šeivamedžio vyno. Iš fotografijos kvapą ir skonį skleidė lietuvininkų sūnaus H. Lotužio keptas pyragas su mėtomis.
„Mano įkvėpėjas – Helmutas Lotužis, – atskleidė etnologas J. Tilvikas. – Jis yra mano raktas į Mažąją Lietuvą – įleidžia mane pasižvalgyti po šią kultūrą. Iš jo pasakojimų labai daug sužinau.“
Šis lietuvininkų palikuonis – krašto praeities sergėtojas, įkvepiantis kitus saugoti jo atminimą.
Tegyvuoja mūsų moderniame gyvenime
Parodos pristatyme dalyviai kalbėjo, kad fotografė senus augalus atrado iš naujo – įspūdingai atrodo fotografijose.
Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė pastebėjo, kad fotografijose – nuostabūs vaizdai, kad paprasti dalykai atsiskleidžia kitaip. „Antai kokia įspūdinga vyšnios uoga – gali žiūrėti ir žiūrėti“, – šypsojosi seniūnė. Ji dėkojo parodos iniciatoriui J. Tilvikui, fotografei J. Juotkienei, H. Lotužiui, kitiems parodos organizatoriams ir linkėjo „neprarasti rakto“ nuo Mažosios Lietuvos.
Parodoje dalyvavusi tautodailininkė Juzefa Bružienė, daug metų gyvenusi Doviluose, prisiminė, jog kadaise miestelis skendo alyvose. „Šios man – mylimiausios gėlės“, – atskleidė Juzefa.
Pasak J. Tilviko, Mažoji Lietuva – gyvas kraštas, nors nebėra kam apsivilkti tautinio kostiumo, kam dainuoti šio krašto dainas – dainavo žemaitė Monika. Ir Jonas, žemaitis, atsikraustęs į šį kraštą, žavisi jo kultūra. „Tegul gyvena šis kraštas mūsų moderniame gyvenime. Gražus, išskirtinis. Tegyvuoja senieji krašto gyventojai ir naujakuriai“, – kalbėjo Etninės kultūros centro direktorius J. Tilvikas.

Virginija LAPIENĖ
Andriaus JOKUBAIČIO nuotr.