• 18 rugsėjo, 2021
|

„Galėčiau klonuotis į tris, ir visi trys turėtų ką veikti“, –

sako gargždiškis tautodailininkas Saulius Rumbutis

Menininku savęs nelaikantis, bet meno kūrėjo statusą turintis ir daug meniškų darbų sukūręs Saulius Rumbutis sako nesuprantąs tų, kurie dejuoja, kad nėra ką veikti. Medžio meistrystei, tėvų namo restauravimui ir mamos slaugai skirtas beveik visas jo laikas, todėl paroda, kurioje pristatytų visus kūrybinius etapus, šiuo metu dar tik svajonėse, kaip ir nauji sumanymai. „Kad tik užtektų laiko viskam, ką noriu padaryti“, – šypteli medžio meistras.

„Karantinas man nebaisus, galėčiau klonuotis į tris, ir visi trys turėtų ką veikti: žvejoti, laivę daryti, baldą kokį įdomesnį, namą restauruoti… Man keista, kai žmonės turi laisvo laiko ir yra nelaimingi, nes neturi ką veikti. Gyvenimas toks trumpas, ir jį paaukoti sėdėjimui prie televizoriaus tokia beprasmybė, kaip ir pykčiai ant valdžios, kad kažkas kažką turi duoti“, – įsitikinęs tautodailininkas S. Rumbutis.

Medis – iš šeimos

„Sakoma, jog didelė prabanga gyvenimą baigti ten, kur pradėjai. Kai tėvams per sunku tapo gyventi vieniems, prieš penkerius metus su žmona Elena persikrausčiau pas juos, į gimtuosius namus. Vienu metu teko slaugyti abu tėvelius. Beveik prieš ketverius metus tėvukas mirė. Pats šiuos namus pasistatė, tad kai restauruodamas atrandu kokią jo tašytą siją, užplūsta sentimentai“, – kodėl ėmėsi seno namo restauravimo, paaiškino S. Rumbutis. Kai baigs restauruoti jaunystėje darytas duris, jų viršuje mažomis raidėmis įamžins, kas juos statė, kas rekonstravo, kad išliktų žinia, jog čia gyveno meistrelis. S. Rumbučio tėtis Kasparas buvo medžio meistras, geras stalius, labai greitai darė baldus. Senelis irgi meistravo, o mamos tėtis statė namus. Tad ar bereikia klausti, kodėl baigęs vidurinę mokyklą Telšių dailės technikume pasirinko meninio medžio apdirbimo specialybę. „Kai pagalvoju apie tuos laikus… Dėstytojai – profesionalai dailininkai, atmosfera atitolusi nuo ideologijos, kolektyvas labai nedidelis, tik 6 „medinukai“. Mes, eksperimentinė laida, buvome kaip inkubatoriuje“, – nostalgiškai studijų laikus prisiminė Saulius. Išbandęs pedagogo darbą Kaune, jis grįžo į gimtuosius Gargždus ir kurį laiką dirbo dailininku Gargždų TSO. „Teko daryti plakatus mokykloms, dainų šventėms, kitoms progoms. Užrašydavai lozungą, pasijuokdavai. Dieną Leniną iš metalo kali, vakare parėjęs – Vytį arba kokį Dievulį droži. Darbe atlieki savo funkciją, o namie darai, ką nori“, – šypteli S. Rumbutis.

Donato BIELKAUSKO nuotr.: praėjusių metų pabaigoje tradicinė rajono tautodailininkų paroda pirmą kartą vyko ne Gargždų krašto muziejuje, o Dovilų etninės kultūros centre. Joje – ir gargždiškio medžio meistro S. Rumbučio angelai. Nebūti našta ir nesusireikšminti

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais pabandęs išgyventi iš drožybos, netrukus medžio meistras suprato, kad teks imtis funkcionalių daiktų gamybos. Tad tėvų namuose įrengtose dirbtuvėse darbas virte virė. Laiptai, turėklai, suolai, kėdės, krėslai, interjero detalės… Vis nauji užsakymai ir klientai. „Džiaugiuosi, kad iš tėvuko paveldėjau užsispyrimą. Sakydavo, kad ir griovį kasant reikia širdį įdėti“, – kuo vadovaujasi iki šiol, prisipažino šeimos tradicijas tęsiantis S. Rumbutis. Su kolegomis perėjęs įvairias meistrystės pakopas, išbandęs ir puošnų senovinį, ir modernų stilius, jis įsitikinęs, kad ką bedarytų, vis tiek tobulėja, tačiau nesupranta tų, kurie susireikšmina ir save vadina menininkais: „Jei darai papuošalus iš betono, ar gali save laikyti juvelyru? Be to, negali pykti ant visuomenės, negali būti jai našta, turi užsidirbti. Jei neperka drožinių, darai funkcionalius dalykus – baldus, laiptus. O jei turi Dievo kibirkštį, ateis laikas, pirks ir drožinius.“

Meistras neslepia, kad visko buvo: visokių klientų, visokių darbų, visokių nuomonių. „Klientai su metais vis sunkėjo, o juokingiausia frazė – „nieko tokio man čia nereikia, viską paprastai.“ Paprašau atsiųsti nuotraukų, jog suprasčiau, koks stilius patinka, kad galėčiau pasidaryti brėžinius, o gaunu tokių sudėtingų dalykų“, – prisiminęs šypsojosi S. Rumbutis.

Kai augo dukra Eglė ir sūnus Julius, kai reikėjo juos leisti į mokslus, atsidėti vien medžio drožybai ir daryti tik tai, ką širdis geidžia, būtų buvusi neįsivaizduojama prabanga, tačiau dabar, kai slaugo mamą, kai restauruoja tėvų namus, laiko įnoringų klientų užsakymams nebeliko. Vis dėlto nėra dienos, kad Saulius netriūstų savo dirbtuvėse. Šiuo metu paprašytas klebono kanauninko Jono Paulausko, su kuriuo sieja ilga draugystė, restauruoja senovinį krėslą, dar anksčiau Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčiai yra padaręs suolus.

Dirbtuvėse, kuriose dar likę ir tėvelio sukauptos medienos, kaip ir gamtoje randa atgaivą nuo slogių minčių, su kuriomis kiekvienas slaugantis savo artimuosius galynėjasi kaip išmano.

„Anksčiau medžio drožyboje labai mėgau kančios motyvą. Ir dabar mėgstu. Kančia – erdvė ieškojimui. Mano tikslas – kuo minimalesnėmis priemonėmis, kuo mažiau detalių perteikti jausmą, nuotaiką“, – sakė tautodailininkas, rodydamas du mėnesius po tėčio mirties drožtą skulptūrėlę.

Mintyse – paroda

Tautodailininkų parodose dalyvaujantis Saulius prisipažino, kad vis pagalvoja apie personalinę parodą, kurioje norėtų pristatyti etapais savo darbus nuo pat jaunystės. Ką joje pamatytume? Galbūt tai, ką prieš daugiau nei 30 metų sukūrė ir padovanojo būsimai žmonai, gal greta jo sukurtų interjero detalių išvystume ir tėčio išsaugotus darbus, restauruotų ar padarytų baldų. Turbūt parodoje rastų vietą ir paukštukai, kuriais Saulius neseniai papuošė savo sodybą, gal net paukščių eskizai, žinoma, angelai…

O daugiau nei prieš dešimt metų sukurtu spalvingu rutuliu, pirmiausia papuošusiu Gargžduose Klaipėdos gatvę, dabar galime pasidžiaugti kitur – Kvietinių gatvėje. Komisijos reikalavimas buvęs, kad rutulys stovėtų bent mėnesį… Prieš kelerius metus autorius restauravo rutulį, ant kurio mėgdavo pasisupti ir dideli vaikai, ir spalvingas modernus kūrinys vėl džiugina praeivių akis.

Saulius prisipažino mėgstantis kietą medį, todėl dažniausiai naudoja ąžuolo, uosio medieną. „Medis savaime yra gražus, reikia tik surasti jo vingį, atskleisti faktūrą“, – sau keliamas užduotis atskleidė S. Rumbutis, iš pagarbos medžiui, kuriam reikia dešimtmečių ir net šimtmečių užaugti, neišmetantis net pliauskų, jei iš jų galima išdrožti šaukštą arba mentelę blynams vartyti. Maloniomis smulkmenomis jis džiugina savo draugus ir pažįstamus, nes visas gyvenimas ir susideda iš smulkmenų.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių