Generolo Jono Žemaičio-Vytauto tėvų likimas
Minėdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną negalime pamiršti tų, kurie ilgus metus nenuilstamai kovojo su okupantais per visą okupacijos laikotarpį. Vienas iš jų – Generolas Jonas Žemaitis-Vytautas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vado Jono Žemaičio-Vytauto 110 metų sukaktį minėjome kovo 15 d. Apie jo veiklą, žygdarbius daug kalbame, daug parašyta knygose ir kituose spaudos puslapiuose. Todėl šiame straipsnyje noriu papasakoti iš surinktos medžiagos apie Jono Žemaičio-Vytauto tėvus – Petronėlę ir Joną, jų nueitą sunkų, skaudų ir vargingą gyvenimo kelią.
1910 m. Žemaičių šeima iš Šiluvos valsčiaus persikraustė gyventi į Lomžą, kur dėdė A. Daukša turėjo stambią nuosavą pieninę. Tėvai dirbo įmonėje, o Jonas mieste lankė pradinę mokyklą.
1917 m. Žemaičių šeima apsigyveno Raseiniuose, kur Jonas Žemaitis baigė progimnaziją. Seneliai gyveno Kiaulininkų kaime Šiluvos valsčiuje, todėl jis dažnai būdavo pas senelius. 1926 m. Jonas Žemaitis tęsė mokslus Kaune. 1945 m. Žemaičiui išėjus į mišką kovoti už Lietuvos laisvę, senukai tėvai išvaryti iš namų, nuolat keitė gyvenamąsias vietas. Petronėlė Žemaitienė tuo laiku, kai Lietuvoje buvo uždrausta lietuvių kalba ir raštas, slapta nuo rusų valdžios mokė vaikus lietuvių kalbos ir rašto. Ji buvo jaunatviška, mėgo ir mokėjo gražiai puoštis, buvo tamsaus gymio, rudų akių. Joną Žemaitį anūkai vadindavo „tėvuku“. Jis buvo pienininkas, vegetaras, laisvamanis. Jis visada pagarbiai lydėdavo Petronėlę į bažnyčią. Per pamaldas, net ir per pakylėjimą nesiklaupdavo, o išdidžiai stovėdavo. Jo kredo buvo „gerbkime vienas kitą“. Jiems gimė 3 vaikai – Kotryna, Petriukas ir Jonas. Petriukas mirė mažas, palaidotas Palangoje. Kotryna ištekėjo už Juškos ir gyveno Šiluvoje. 1941 m. birželį juos ištrėmė į Sibirą. Generolo Jono Žemaičio tėvai dažnai sovietų saugumo buvo tardomi. Todėl jie dažnai keldavosi gyventi iš vienos vietos į kitą. Neištvėrę tardymų, Žemaičiai pasitraukė į Klaipėdos kraštą. Šiek tiek gyveno Palangoje, po to išsikėlė į Klaipėdą. Apsigyveno prie turgaus pastatų griuvėsiuose, likusiuose po karo. Susiremontavo sandėliuką, susimeistravo lovą ir staliuką, atsitvėrė virtuvę, kurioje grindų nebuvo, tad baldų kojos buvo įkastos į žemę. Tėvukas turguje dažnai prekiaudavo sendaikčiais, išlikusiais po karo. Maistą jiems dažnai pristatydavo Kazimiera Rašimaitė-Stonkienė, kuri tuo metu dirbo Kretingos pieninėje. Būdavo, kad tėvukas eidavo per kaimus pasirinkti maisto. Klaipėdos senajame turguje Jonas Žemaitis (tėvukas) sutiko Praną Pisarevičių, pažįstamą iš Šiluvos laikų, dirbantį Klaipėdos senelių namuose. Pasiūlė jiems keltis į Klaipėdos senelių namus, nes pats ten dirba. Taip senieji Žemaičiai pradėjo gyventi valdiškuose namuose. Klaipėdoje senukų namuose gyveno apie 3 metus, o kai atidarė senelių namus Laugaliuose, Klaipėdos rajone, buvo perkelti į Laugalius. Taip jie tapo mūsų rajono gyventojais. Čia juos vėl lankė Kazimiera Stonkienė. Ji tik viena žinojo Petronėlės ir Jono gyvenimo autobiografiją ir jų vargus. Apie 1958–1959 metus duktė Kotryna su šeima grįžo iš tremties į Lietuvą. Atvažiavo į Laugalių senelių namus aplankyti Jono Žemaičio-Vytauto tėvus. Petronėlė ir Jonas Žemaičiai gyveno atskiruose kambariuose. Tėvukas buvo dar stiprus, o mamaitė labai suvargusi. Sirgo sunkia liga – depresija, daugiausia gulėjo. Mamaitė pasakojo, kad tėvukas, nujausdamas artėjančią mirtį, atėjo su ja atsisveikinti. Atsisveikindamas pasakė, kad greitai mirs ir prašė į jo laidotuves neiti, nes lauke labai šalta. Sunkiai serganti Petronėlė savo vyro laidotuvėse nedalyvavo. Tėvukas turėjo svetimą pavardę. Jis mirė 1954 m., o mamaitė – 1961 m. Abu palaidoti Gargždų senosiose kapinėse. Čia ant kapo yra užrašas: „Čia ilsisi Generolo Jono Žemaičio-Vytauto tėvai Petronėlė ir Jonas“.
Česlovas TARVYDAS
Gintarės SARGŪNAITĖS nuotr.
