Gimsiančios žvaigždės sutiktuvėms ruošiasi ne tik priekuliškiai
Gruodžio tamsoje, ramybėje kuriama šventinė nuotaika. „Šis darbas, kūryba transliuoja žinią, kad artinasi šviesa. Sąstingyje, suspaudime formuojasi svarbus dalykas – gims žvaigždė, kurios šviesoje žmonių širdys atgis. Dievas ateina į žmonių vargą, sunkumus kaip šviesa“, – dėstė Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas kanauninkas Viktoras Ačas, pastaruoju metu ne tik parapijiečius stebinantis savo kūrybos eilėmis. Jose atsispindi ir dvasininko kasdienybė, ir padėka Kūrėjui už gražų pasaulį.
Gruodį – džiaugsmingas iššūkis
– Gruodis – tamsiausias, liūdniausias metų mėnuo. O koks yra Jums?
– Man gruodis kupinas veiklos, įspūdžių, nuotaikų, nes bažnyčios liturgija labai turtinga. Artėjančių Kalėdų proga lankydamas šeimas sutinku daug žmonių. Dievas atėjo vaikščioti po žmogaus namus – kunigas savo lankymu (kalėdojimu – aut. past.) primena, kad Dievas tikrai su žmonėmis yra – netikėtais būdais juos aplanko. Kartais per dieną tenka sutikti 40 šeimų – labai prasminga diena, smagus bendravimas.
Prieš Kalėdas – advento laukimas. Organizacijos, įstaigos buriasi į bendruomenes įvairioms veikloms ir kviečia į susitikimus. Smagu pabūti ten, kur primenamos mūsų liaudyje buvusios advento laukimo tradicijos.
Advento liturgija kviečia daryti įvairius dalykus bažnyčioje. Adventas turi daug simbolių, kuriais reikia pasirūpinti, papuošti bažnyčią pasitinkant tikinčiuosius. Tai Kalėdoms pasirengimo metas.
Tarėmės su bažnyčios taryba kviesti žmones kartu statyti eglę, puošti aplinką. Grupelė parapijiečių iš anksto pradėjo pinti vainikus bažnyčios erdvei puošti. Pagrindinės pynėjos – Liudgarda Žemgulienė ir Renata Tažienė, kurioms padeda ir kitos moterys. Parapijietis Jonas Urbonavičius, kaip ir kasmet, padovanojo bažnyčiai gražiausią eglę iš savo miško. Ją tradiciškai savo pagamintais žaislais papuoš dituviškiai moksleiviai. Prie bažnyčios šiemet darysime kitokią dekoraciją nei pernai – kursime kompozicijas iš eglišakių.
Ruošimosi procesas gruodį – labai intensyvus. Kunigams tai savotiškas iššūkis, bet įdomus ir džiaugsmingas. Darbas, kūryba transliuoja žinią, kad artinasi šviesa. Sąstingyje, suspaudime formuojasi svarbus dalykas – gims žvaigždė, kurios šviesoje žmonių širdys atgis. Dievas ateina į žmonių vargą, sunkumus kaip šviesa.
Lankymasis šeimose nepamirštas
– Kada pradėjote lankyti parapijiečius?
– Po Vėlinių aplankiau keletą šeimų, kurios pasikvietė pabendrauti. Intensyviau pradėjau gruodį – susitikti su žmonėmis nuvykau į Lankupių ir aplinkinius kaimus, Dreverną, Svencelę. Daug yra užsirašiusiųjų ir norinčiųjų, kad atvykčiau, bet nežinau, kiek pavyks. Galvojau, būtų gerai aplankyti 100 šeimų, bet jau anksčiau tai padariau. Maniau, kad žmonės bijos atverti duris kalėdotojams, nes įvairių žinučių apie ligas pasirodo. Bet žmonės įvertina situaciją ir kviečia – nori, kad aplankyčiau, nes seniai esu buvęs, per pandemiją juk nesilankiau.
– Kiek parapijiečių gyvena šioje parapijoje? Ar per 7 klebono tarnystės metus susipažinote su jais?
– Norėdamas išsiaiškinti, kokioje realybėje dirbu, išvaikščiojau Dituvos sodininkų bendriją ir susipažinau su gyventojais – aplankiau apie 90 proc. parapijiečių. Priekulės seniūnijoje registruota apie 10 tūkst. gyventojų, bet tiek negyvena. Mūsų parapija nedaug didesnė už seniūniją. Didžioji dalis gyventojų – katalikai, bet yra nemažai stačiatikių, sodininkų bendrijoje gyvena ir jų popas. Yra musulmonų, nemažai evangelikų šeimų. Be to, gyvena kitų krikščioniškų atšakų, priklausančių miesto bažnyčioms, žmonių. Yra nekrikštytų suaugusiųjų, kurie neapsisprendę. Įsileido ir bendravo – supratau, kad norėtų žengti šį žingsnį, bet nedrįsta. Iš viso esu aplankęs apie 5 tūkst. katalikų bažnyčiai priklausančių gyventojų. Jie tapatinasi, nors Mišiose retai dalyvauja. Praktikuojantis katalikas dažnai sekmadieniais ateina į bažnyčią, bet žmonės taip nemąsto. Jie teigia esantys tikintys, priklauso katalikų bažnyčiai, joje lankosi, nors per metus ateina tik per Velykas ir Kalėdas, dalyvauja asmeninėse šeimų šventėse, krikštuose, santuokose, laidotuvėse. Beje, mūsų parapijoje trečius metus įregistruota 70 krikštų, anksčiau – apie 60. Šiemet – 9 santuokos, o pernai – 6. Kiekvienas krikštas ir santuoka į bažnyčią atveda būrį žmonių.
Nebijoti būti savimi
– Kokia esminė Kalėdų žinia?
– Įvedus krikščionybę Romos imperijoje, atsirado Kalėdų šventė. Nežinome, kada gimė Kristus, bet jis tapatinamas su ryškia žvaigžde danguje. Sakoma, kad šviesa – Jėzus Kristus. Krikščionybėje išpopuliarinta Kristaus gimimo šventė, tai yra suvedama, kad Kristus gimsta žmogaus tamsoje, vienatvėje, sunkumuose. Dievas ateina į žmonių vargą, sunkumus kaip šviesa ir atsako į sudėtingiausius egzistencinius klausimus: kodėl žmogui lemta mirti? Ar tai žmogaus pabaiga? Dievas ateina žmogiškoje prigimtyje ir pasako, kad šis yra laikiname suspaudime – pagrindinis gyvenimas yra amžinas. Džiaugiamės, kad Dievas duoda atsakymus į sunkius klausimus, teikia malonę, paguodą. Dievas tampa ne bauginanti, atstumianti, moralizuojanti realybė. Jis nori, kad žmogus gyventų su juo ir nieko nebebijotų – nei biologinės mirties, suspaudimų – žmogui skirta skleistis Dievo realybėje. Esminis Kalėdų momentas – žmogaus pakėlimas į Dievo lygmenį. Žinia žmogui: nebijoti Dievo – jis atėjo ne kankinti dėl ribotumų, trapumo. Jis atėjo numirti už žmogų ir jo nuodėmes, dovanoti savo teisumą, kad žmogus būtų Dievo garbėje išaukštintas.
Norėčiau, kad ne romantiškai, bet realistiškai būtų nušviečiama Kalėdų nuotaika. Norėčiau, kad Kalėdos kalbėtų pažeistiems žmonėms, kenčiantiems dėl savo moralinių nesėkmių, fiziologinių bėdų, iššūkių. Jiems ir kitiems Kalėdų žinia skirta: niekada nebijoti, kas benutiktų gyvenime. Dievas trauks prie savęs, kad žmogus būtų savimi nepaisant įvairių žaizdų gyvenime.
Taikos kiekvieno širdyje
– Kokios Jūsų vaikystės Kalėdos?
– Kūčių rytą mes, vaikai, eidavome į mišką kirsti eglutės. Tai buvo pasninko diena – vyresnieji broliai tik vandenį gėrė. Didelį įspūdį darė eglutės puošimas, mamos ir seserų valgių ruošimas. Atsimenu, tądien būdavo mandarinų, apelsinų ir saldainių. Išskirtinis šventinis stalas mūsų laukdavo. Visada lauždavome kalėdaitį ir sakydavome linkėjimus. Ne visada jauku buvo tai daryti – kartais apsipykę būdavome, reikėjo atsiprašyti, palinkėti. Po to šventiškai nusiteikę 7 km žingsniuodavome į kaimyninę Upynos parapijos bažnyčią švęsti Bernelių Mišių. Namo grįždavome po vidurnakčio. Kalėdos mums buvo įspūdingiausios, nes gaudavome dovanų. Jomis keisdavomės ir namuose, ir mokykloje. Tai dažniausiai būdavo rankdarbiai – atvirukas, vokas ar kita, bet kokį džiaugsmą teikė! Tada mokėjome smulkmena džiaugtis.
– Ko palinkėtumėte savo parapijiečiams, „Bangos“ skaitytojams?
– Taikos – tai šiuo metu aktualiausia pasaulyje. Linkiu, kad taika būtų kiekvieno širdyje, kad su taikos dvasia padėtume ukrainiečiams, sunkiai besiverčiantiems žmonėms. Linkiu kuo triukšmingiau, linksmiau švęsti Kalėdas. Tai juk džiaugsmo šventė, reikia pamiršti rūpesčius, bėdas. Per adventą atradę save turėtume pasidžiaugti. Viskas bus gerai.
Šv. Kalėdų žinia
Šviesa atsklinda iš aukštai,
Kalėdų džiaugsmą nešdama,
Taikos Karalius užgimė,
Sužibo mums vilties diena!
Gana nakties, šalin, mirtie,
Ramybės drumst tau nevalia!
Pats Dievas žengia prie žmogaus
Su amžinumo dovana.
Štai angelų gausi minia,
Garbingą himną traukdama,
Dangaus vartus jau atkelia
Ir dieviškąją žinią paskelbia:
„Aukštybių Dievas skuba jau
Lankytis pas varginguosius.
Orumą trokšta atstatyt,
Garbės rūbu juos aptaisyt.
Jis gydys sielą sužeistą,
Ir kelyje suluošintą,
Nuplaus negarbę elgetos
Ir gelbės latrą purviną.
Turtingam meilę dovanos,
O nusidėjėlį paguos,
Ištvirkėlei jausmus grąžins,
O muitininką nuramins.“
Liūdėt gi niekam nevalia,
Tokia kilni žmogaus dalia…
Dangum pakvipo naktyje,
Visus mūs rūpesčius
pameskime.
Prakartėles statykime
Ir Rojaus medį puoškime,
Viens kitą aplankykime,
Linksmybės žinią
skleiskime!
Įžeidimus pamirškime,
O nuoskaudas nukęskime,
Įskaudintų atsiprašykime,
Dovanėles įteikime.
Triukšmingai švęskim
Kalėdas,
Subėgę į bendruomenę,
Su angelais tarp piemenų
Galingai „Gloria“
užtraukime!
Viktoras Ačas
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
