Gyvenimo vertės supratimas
Vėlinių žvakių šviesos salelės mirusiųjų miestuose padeda aštriau suvokti, kad gyvenimas turi pabaigą. Ir nebūtinai tavo laikas sustos įgyvendinus visus projektus, pasiekus svajones. Visgi tai nereiškia, kad žmogui nereikia planuoti ir svajoti.
Praėjusį rudenį pokalbio metu brandos sulaukęs smulkaus ūkio, išpuoselėtos sodybos savininkas „Bangai“ atskleidė, kaip jis plušėjo, stengėsi, kol tai sukūrė. Ir kiek dar planų buvo numatęs ateityje! O vasarą išgirsti, kad jo siela jau anapusybėje plevena.
Giliai įsirėžęs kitas epizodas. Ilgametis vienos įstaigos vadovas prisipažino per darbus ir valdiškus rūpesčius neturėjęs laiko sau. Jis džiaugėsi pagaliau išėjęs užtarnauto poilsio ir dėstė, jog ketina pėstute apeiti visus savo pasikeitusio miesto kampelius, nukeliauti į užsienį, tačiau praėjus porai mėnesių buvo palydėtas į paskutinę kelionę.
Neramumai šiandieniame pasaulyje dar labiau išryškino žmogaus trapumą. Šalies analitikai kraipo galvas, kad nuo Nepriklausomybės pradžios nėra pasitaikę, jog iš karto užgriūtų trys krizės: ekonominė, sveikatos ir karo. Išbandymų išbandymas. Sumišimas dėl pašokusių maisto, elektros, šildymo kainų. Nestabilus pasaulis baugina, bet žmonės susigriebia: išgyvensim, kad tik nebūtų karo.
Iš tiesų yra su kuo palyginti situaciją: Rusijos subombarduota, sugriauta, suniokota Ukraina. Bet viena matyti karo vaizdus per televiziją, kad ir šokiruojančius, ir visai kita žvelgti į tą siaubą išgyvenusio žmogaus akimis, iš jo lūpų išgirsti krūpčioti verčiančią istoriją.
Kelias valandas trukęs iš okupuoto Ukrainos krašto pasitraukusios ir uostamiestyje prieglobstį radusios ukrainietės Veros Nadeždos, viltį ir tikėjimą reiškiančiu pseudonimu „Bangai“ prisistačiusios, emocionalus pasakojimas – tikras liudijimas apie karo realybę, kurioje nebuvęs tiesiog negali įsivaizduoti. Jauna pabėgėlė ilgokai ieškojo, kam papasakoti tiesą apie tai, kas vyksta jos tėvynėje, nes viešojoje erdvėje skleidžiamos melagienos, įvairiai manipuliuojama. Ji patikėjo „Banga“, bet dėl savo ir šeimos saugumo neatskleidė nei vardo, nei pavardės, nei rusų okupuoto kaimo, iš kurio atvyko į Klaipėdą. Už mėnesio jis buvo išvaduotas, tačiau niekas negalėjo garantuoti, kad okupantai nesugrįš. Ukrainietė apgailestavo, kad ir dabar Iziumo miestas, kurio pašonėje yra jos gimtasis kaimas, apšaudomas. „Baigsis karas, ir jūs parašysite, kas aš, iš kokio kaimo, kai sugrįš įprastas gyvenimas, gal atvyksite pas mus pasisvečiuoti, – šyptelėjo karo pabėgėlė iš Iziumo rajono. – Ir aš juk nesapnavau, kad atsidursiu Klaipėdoje.“
Iš tiesų daugiau nei prieš 8 mėnesius Rusijos pradėtas karas taikioje Ukrainoje – tarsi klaikus sapnas. Pasaulio akivaizdoje rusų kariuomenė „gelbėtoja“ bombarduoja miestus, kaimus, griauna kultūrinį paveldą, dabar intensyviai atakuoja energetinę infrastruktūrą, šantažuoja, grasina Europai branduolinio ginklo panaudojimu. Kokį siaubą išgyveno Veros Nadeždos gimtojo kaimo, kurį okupavo antrą karo dieną, žmonės. Ginkluoti automatais ėjo tikrinti gyventojus į jų namus, kelis išsivežė ir tardė, bet grįžę neišdrįso pasakoti, ką patyrė, girtas kareivis peršovė pas artimą giminaitį atvykusių ukrainiečių automobilį. Ką gi, dabar net tie, kurie laukė rusų, šių broliais niekada nebelaikys.
„Mūsų karių dvasia stipri, bet mes vieni kariaujame su teroriste Rusija. Žūsta mūsų kariai, gyventojai, tačiau vilties neatims, stiprybės nepalauš: mes – ukrainiečiai, gyvename savo žemėje, norime gyventi laisvai, niekieno nevadovaujami“, – dėstė Vera Nadežda. Tokios meilės savam kraštui galime tik pavydėti. Ir pasimokyti optimizmo: net košmariškose situacijose ji įžvelgia pozityvą: karas išvarė iš namų, bet susipažino su Lietuva, kur, anot pašnekovės, gyvena geri žmonės. Čia patyrė naujų įspūdžių ir suvokė, kad reikia branginti, dar labiau vertinti gyvenimą.
