Ilgametė pedagogė: mes ugdome jaunąją kartą, o ne teikiame paslaugas

Švietimo idėjomis, kovomis už laisvę keletą šimt­mečių garsėjusiuose Kražiuose gimusi Violeta PETROŠIENĖ, Gargždų „Kranto“ pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, Kelmėje baigė vidurinę mokyklą ir nedvejodama pasirinko pedagogiką. „Krantas“ – Violetos mokytojavimo pradžia ir dvidešimt penkerių metų vadovavimo ugdymo procesui mokykloje patirtis. Išgyventos įvairios reformos, skaudžiausia – vidurinės reorganizacija į dešimt­metę, tačiau patyrusi pedagogė iššūkiuose mato ir teigiamą pusę. Tai skatina telkti kolektyvą kūrybiškiau dirbti, rasti bendrystės saitus su tėvais siekiant pagrindinio tikslo – mokinio asmenybės ir gyvenimui svarbių kompetencijų ugdymo.

Gražią liepos popietę su Violeta, sulaukusia grįžusios iš Londono dukros Sigitos ir šiandien švenčiančios savo šešiasdešimtąjį gimtadienį, pasikalbėjome apie jos apsisprendimą mokytojauti, apie šiuolaikinės mokyklos problematiką.

Mokytoja – nuo mokyklos suolo

– Violeta, šiemet išplatinta žinia, kad pedagogines studijas renkasi patys prasčiausi abiturientai, tie, kurie neturi galimybių pasirinkti. O pati prisimeni savo apsisprendimą tapti mokytoja? Nenorėjai kada savo profesijos keisti?

– Prisimenu, kaip kartą tradiciniame „Kranto“ vidurinės mokyklos abiturientų susitikime buvęs mokinys nusistebėjo, kad aš tebesu pavaduotoja: ar Jūs ne versle? Matyt, mokiniams atrodžiau veikli, gebanti rizikuoti ir valdyti įvairias situacijas. Todėl, jų nuomone, šiuolaikinėmis sąlygomis galėčiau būti verslininkė. Tačiau tokiomis mintimis niekada negyvenau. Dar mokyklos suole tvirtai žinojau, kad būsiu mokytoja. Tik iš pradžių neapsisprendžiau: anglų kalbos ar rusų. Visgi pasirinkau pastarąją. Tuo metu šios kalbos studijos atrodė perspektyvesnės. Prieš keletą dešimtmečių pedagogiką rinkosi tikrai ne prasčiausieji. Tada neužtekdavo vien brandos atestato pažymių, nes, norint studijuoti aukštojoje mokykloje, dar reikėdavo laikyti keturis egzaminus.

Baigusi Šiaulių pedagoginį institutą grįžau mokytojauti į savo Kražių vidurinę mokyklą. Bet tik vienerius metus. Nuo 1979-ųjų pradėjau dirbti Gargždų 2-ojoje vidurinėje mokykloje. Tiesa, turiu tik vieną savo abiturientų laidą, kurią ugdžiau nuo penktos klasės. Mat 1991 m. buvau paskirta direktoriaus pavaduotoja užklasiniam darbui, vėliau – ugdymui.

Džiaugiuosi, kad ir mano mokiniai taip pat rinkosi pedagogines profesijas. Štai Alma Jakutytė-Jeriomenkienė dirba net mūsų mokykloje. Man smagu, kad viena iš mano dukrų Milda taip pat „Krante“ yra mokytojos padėjėja.

– Direktoriaus pavaduotojo ugdymui funkcijos plačios . Kokia sritis Jums pačiai artimiausia?

– Taip, mano pareigose – atsakyti už ugdymo procesą 5–8 klasėse, be abejo, metodinė mokytojų veikla, neformalusis švietimas ir kt. Man itin artima veikla Vaiko gerovės komisijoje. Juk mūsų mokykloje ugdomi ir specialiųjų poreikių vaikai. Turime dvi klases, kuriose mokytojoms padeda 5 padėjėjos. Širdyje man gera, kad mūsų mokykloje specialiųjų poreikių vaikai integruoti ne popieriuje, o realybėje. „Kranto“ mokiniai nesistebi kitokiais savo bendraamžiais, nerodo pirštais ir neignoruoja. Ir būtent šie vaikai yra labai imlūs, jie gali nedaug, bet kaip viskuo domisi, kaip visko nori!

Iššūkis – telkti tėvų bendruomenę

– Prieš kelerius metus „Krantas“ iš vidurinės mokyklos buvo reorganizuotas į dešimtmetę. Kaip įveikėte šį periodą?

– Suvokėme, kad turime persiorientuoti, bet tai buvo labai skausmingas procesas. Iki šiol pasigendame ir ilgimės vyresniųjų klasių mokinių. Supratome, kad pedagogų kolektyvas šiame etape turi ieškoti sąjungininkų – vieni neįveiksime iššūkių. Taigi mūsų akys nukrypo į mokyklos bendruomenės telkimą – ne tik formalų bendravimą susirinkimuose su tėvais. Įsileidome Tėvų forumą, nors kitos mokyklos to bijo. Turėjome 15 labai prasmingų užsiėmimų. Taip susiformavo tėvų komanda, išryškėjo jų lyderiai, ypač džiaugėmės Vilmos Grėkštienės gebėjimais organizuoti, padėti. Pirmiausia sumąstėme bendrą tėvų, mokytojų, darbuotojų, mokinių talką gražinant mokyklos aplinką. Kartu kūrėme alpinariumą: kas rūpinosi skalda, kas gėlėmis ir kita. Koks buvo entuziazmas ir visų pasididžiavimas bend­rais darbo rezultatais! Taip vidiniame mokyklos kiemelyje atsirado gražios erdvės, kurias itin mėgsta ir mūsų neįgalieji.

Antras mūsų bendrystės stiprinimo žingsnis – vakaronės, bet ne tik kaip pramoga. Pirmoje dalyje – teminiai užsiėmimai su mūsų socialiniais partneriais. Kartu daug diskutavome, fantazavome, o paskui tas mintis išgynindavome. Antroje vakaronės dalyje – bendras vaišių stalas, šokiai, kurių mokydavo mūsų choreografai. Beje, mūsų pradinukai Moksleivių dainų šventėje šoko net du šokius.

Mūsų susitelkimą tvirtino šeimų sporto šventė „Pagauk Vaivos juostą“, kuria rūpinosi Vilma Žvinklienė. Mums ypač pavyko atgaivinta „Kiemo šventė“, kurioje buvo ir kariškiai, ir tautiniai drabužiai, ir muzika gyvai, ir savų darbelių mugė! Tas neįkainojamas buvimas vienoje erdvėje – viename kieme mus labai sutelkė.

Kolektyvas – kaip kumštis

– „Krante“ turite apie 700 mokinių, kuriuos moko apie 60 mokytojų. Kokie Jūsų tarpusavio santykiai tokiame dideliame kolektyve?

– Mūsų pedagogų kolektyvas yra darbštus, geranoriškas, drąsus, kartais nuomonės išsiskiria, net aštriai diskutuojame, tačiau, jei turime bendrą reikalą, esame kaip kumštis. Direktorius Egidijus Žiedas skatina iniciatyvas, lyderystę, nė vienam neuždrausta pasireikšti, bet reikia gebėti ir atsakomybes prisiimti.

Gaila, kad Lietuvos švietimas keliskart reformuotas dabar yra tarsi aklavietėje. Mokykla nebėra šventovė. Valstybė privalo vėl įtvirtinti tėvų atsakomybę: dabar dalis jų kratosi bet kokios problemos, susijusios su jo vaiku, sprendimo. Tėvai prisidengia laiko stoka, socialine padėtimi ir t. t. Labai dažnai jie naudojasi tik gynybine pozicija. Tuo tarpu moksleivai jaučia pranašumą – gi jie mokyklai reikalingi su savo mokinio krepšeliu! Mums dažnai prikaišiojama esą mes turime įvairių svertų juos sudrausminti. Realybėje taip nėra. Baisiausia, kad mokytojas įvardintas paslaugų teikėju! Juk pedagogo misija yra žymiai prasmingesnė: jis ugdo jaunąją kartą… Ar mokytojas, esą suteikęs paslaugą, uždaro kabineto duris ir viskas?..

Taupymo rėžimas nepasiteisina

– Kaip manote, ar pasiteisino mokyklų reforma Gargžduose: gimnazija, pagrindinė, progimnazija?

– Iki šiol nesuprantu tos reformos naudos: mieste bendras mokinių skaičius tas pats, vadinasi, finansai nesutaupyti, o iš mokinių atimta galimybė pasirinkti. Gi vidurinės mokyklos nebėra, tai ir gimnazija praranda savo esmę, nes į ją ateina mokytis ir nemotyvuoti. Jokių atrankos kriterijų nėra.

Gali būti, kad mūsų dešimt­metės mokyklos ateityje laukia ir naujas iššūkis: tapsime tik progimnazija. Mat dalis mokinių jau po aštuntos, devintos klasės nori pereiti mokytis į gimnaziją. Ir tikrai ne todėl, kad mūsų mokykloje žemesnis mokymo lygmuo. Jei nutariama baigti dvylika klasių, tai yra praktiniai sumetimai: siekiama kuo anksčiau įsilieti į naują klasę, susirasti ir vyresnių draugų. Mūsų aštuntokai, devintokai neretai prasitaria: o ką čia veikti su mažiais?

Apmaudžiausia, kad mūsų šalyje švietimo reformos remiasi ne vertybiniu kriterijumi, bet finansiniu. O juk mokykloje auginame Lietuvos ateitį…

Kalbėjosi