Iš istorijos gelmės pasiimti tai, ko reikia dabarčiai

Mūsų tautos istorija turtinga svarbių, pasididžiavimo vertų ir minėtinų datų, tačiau dalis jų yra ne šiaip sau garsios, bet atraminės, pamatinės. Būtent tokia yra Vasario 16-oji, labai reikšminga kiekvienam lietuviui, žinančiam ir gerbiančiam savo šalies praeitį. Šiandien, visuotinės globalizacijos metu, ypač svarbus tautinės savimonės, kultūros, tradicijų ir save gerbiančios asmenybės ugdymas pilietinės visuomenės kontekste. Todėl ir Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos bendruomenė kasmet ieško vis įvairesnių šios datos paminėjimo formų. Šiemet tai buvo integruotas lietuvių kalbos, istorijos, geografijos renginys-viktorina „Ar žinai?“. Dalyviai – šešios mišrios 5–12 klasių mokinių komandos ir viena mokinių tėvelių komanda, kad jaunystė ir patirtis žengtų koja kojon vardan tos Lietuvos!

Atsivėrė prasmių durys

Simbolinis viktorinos užduočių skaičius – šešiolika, istorinių, geografinių, literatūrinių ir etnokultūrinių. Simboliniai komandų pavadinimai: „Atradimų žemė“, „Laisvės spalva“, „Atminties sargai“, „Margi sakalai“, „Baltos burės“, „Marių valsas“, „Pėdos smėly“. Renginio pradžia taip pat simbolinė – poetinė mokinių ir mokytojos bei renginio vedėjos Aurelijos Daugėlienės kompozicija su vienu iš Lietuvos simbolių – bemaž 100 mažų duonos kepalėlių, keptų anglų kalbos mokytojos Sandros Grinkovienės. Taip atsivėrė viktorinos „Ar žinai?“ menamos durys, už kurių – mokinių ir tėvų neabejingumo akimirkos, susietos žinios ir gebėjimai, skirti tautos istorijai bei dabarčiai įprasminti, ir savitas, bet, ko gero, ne vienareikšmis atsakymas į renginio retorinį šaukinį „Lietuva, kuo man esi?“.

Užduotis kūrė pedagogai

Bet iki atsakymo – bemaž trijų pamokų trukmės veikla, pareikalavusi susikaupimo, bendradarbiavimo, savarankiškumo, kūrybiško požiūrio į supantį pasaulį kaip į nedalomą visumą ir teikusi pasigėrėjimo akimirkas bendramokslių kūrybine saviraiška, sodriais tarmių tekstų pavyzdžiais, melodingu poetiniu lietuvišku žodžiu, atėjusiu iš amžių glūdumos, atpirkto knygnešių, sukilėlių, savanorių krauju ir gyvybėmis, tremčių ir katorgų kančiomis. O viktorinos užduotis rengė ir renginiui pasiruošti padėjo Lietuvių kalbos ir socialinių mokslų metodinės grupės nariai-mokytojai Eglė Jociuvienė, Donata Jocytė, Rugilė Jančauskienė, Antanas Jurgilas, Simona Petrauskienė, Loreta Kaltauskienė, Aurelija Daugėlienė, Laima Plauškienė, Rima Petraitienė. Mokinių ir tėvų komandoms teko įspėti žvilgsnio kryptį, spiginant vidurvasario ryto saulei bei stovint ant Barstyčių (Puokės) akmens, ir kalvą, ant kurios dega negęstanti Amžinoji ugnis, nustatyti vedybų giminystę, priskyrus tinkamą žodžio reikšmę, pavaizduotų ornamentų sąsajas bei duotų eilių pavadinimus ir jų autorius, priskirti Steigiamajam Seimui ir Lietuvos Tarybai jų nuveiktus darbus, rodyklėmis sujungti žymius visuomenės veikėjus su jų darbais arba susieti frazeologizmus apie duoną su jų reikšmėmis, atpažinti Lietuvos laisvės šauklius, išvardinti valstybių krantus, skalaujamus Baltijos jūros, ir upes, matomas nuo Lietuvos kalnų bei kalvelių arba kertamas važiuojant automagistrale Klaipėda–Kaunas, surasti paslėptus žodžius, susijusius su spaudos draudimo metais, atidžiai išklausius ir pažiūrėjus gimnazistų inscenizuotą pokalbį smulkiosios tautosakos tekstais – paaiškinti archaizmų, tarminių žodžių arba jų formų prasmes…

Vertino žinomi žmonės

Komandų atsakymus vertino gimnazijos bendruomenei gerai žinomi žmonės – Priekulės Antano Paduviečio parapijos klebonas Viktoras Ačas, gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Loreta Kaltauskienė ir istorijos mokytoja Simona Petrauskienė. Kiekvienam viktorinos dalyviui – gimnazijos vadovų padėkos raštai, o nugalėtojų komandoms – atminimo dovanėlės. III vieta džiaugėsi komanda „Laisvės spalva“, II vietą iškovojo „Margi sakalai“, I vieta pelnytai atiteko komandai „Pėdos smėly“. Šįkart tėvelių – Ramunės Mulskienės, Vytautės Gaidienės, Irenos Penkauskienės, Ingridos Abromienės, Monikos Vichertienės ir Valdemaro Vicherto – patirtis įveikė jaunystę.

Pamalonino ir širdis

Pasak liaudies išminties, „ne vien darbu žmogus sotus“. Todėl tiek renginio dalyvius, tiek žiūrovus akių paganyti ir širdžių pamaloninti kvietė jaunųjų dainorėlių – pradinių klasių chorai, vadovaujami muzikos mokytojos Aistės Danilevičiūtės, ne menką patirtį turintis gyvybingasis, kūrybiškasis instrumentinis gimnazistų ansamblis, kuruojamas meninio ugdymo vadovės Jolantos Petraitienės, tautinių šokių kolektyvas „Eiva“, vadovaujamas šokių mokytojos Viktorijos Motienės. Linksmų gramatinių uždavinių, galvosūkių, mįslių įspėti kvietė renginio-viktorinos vedėja, žemaitiškais ir poetiniais skaitiniais skatinusi didžiuotis savo šalimi, būti svarbiais ir aktyviais savo šalies gyvenimo dalyviais. Jai antrino ir šventės viešnia – Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė, akcentavusi tautos, bendruomenės, asmens tapatumo svarbą globalaus pasaulio kontekste.

Linkėjimas nusiimti kepurę

Norėtųsi, oi, kaip norėtųsi, kad Vasario 16-oji ateities kartoms išliktų kaip neprilygstama Baltoji Laisvės Paukštė, pažadinta šauklio V. Kudirkos, J. Basanavičiaus, Maironio ir kitų tauriausių lietuvių, pragydusių prieš 101-erius metus. Todėl ir dovanotas simbolinis mažytis duonos kepalėlis, ir Albino Bernoto eilėmis nuskambėjęs pabaigos linkėjimas kiekvienam mūsų bendruomenės nariui nusiimti kepurę, o ne, ne nuo galvos, o nuo sielos – ne iš piršto laužtas. Nes kitaip nebūsime stiprūs, vieningi ir laimingi, nes kitaip nemokėsime nei iš istorijos gelmės pasiimti tai, ko reikia dabarčiai, nei imtis atsakingo darbo, nei ginti laisvę, nei drąsiai kurti ne tik savo, bet ir savo tautos istoriją, viltingai žvelgti į ateitį. Nes kitaip nežinosime, Lietuva, kuo mums esi…

Aurelija DAUGĖLIENĖ

Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja