Išėjo kaip visada
Klaipėdos rajone sparčiausiai auganti gyvenvietė Slengiai – ne Gargždų Ramunių gatvė, 50 metų laukusi asfalto. Ramunių gatvė simbolizuoja jau nueinančiąją Lietuvos kartą, kuriai buvo įprastas kantrumas ir pakantumas, tikėjimas politikų pažadais, tyliai nuryjant žadamos gerovės neišsipildymo kartėlį.
Slengiuose, kur kai kurie gyventojai dabar prašosi į Klaipėdos miesto glėbį, kuriasi šiandienos karta ir Lietuvos perspektyva: jaunos šeimos, sėkmingi verslininkai, dėmesio nevengiantys visuomenininkai. Jie atvirai gina savo interesą gyventi komfortabiliai, pašonėje turėti švietimo įstaigas, poilsio ir sporto zonas, sutvarkytus kelius. Beje, kai kurie slengiškiai ir savo asmeninėmis lėšomis yra susitvarkę gatves, aplinkines erdves. Matyt, jiems nedaro įspūdžio argumentas, kad rajono biudžetui taip pat reikia finansuoti Priekulės miesto, Judrėnų, Endriejavo ir kitų rajono gyvenviečių infrastruktūros ir kitus poreikius, o ir Gargžduose dar sovietmečio šaligatviais pačiame centre tebevaikštome, netgi mūsų kultūros švyturys – apšiuręs Gargždų kultūros centras nusipelno Maironio ašaros, tokios skaudžios, kokią jis išliejo anuomet važiuodamas pro griūvančią Trakų pilį… Štai ir kandidatas į prezidentus Gitanas Nausėda, trečiadienį apsilankęs „Bangos“ redakcijoje, sakė pastebėjęs, kokie apleisti laipteliai Minijos link (cha, randasi kažkokie naujoviški, landūs kandidatai net provincijos užkaborius išžvalgo!).
Klaipėdos rajono savivaldybės taryba užvakar posėdyje atmetė Slengių „breksitą“. Suskaičiavo, kiek gero šiai gyvenvietei padarė, kiek investavo, kaip stengėsi. Ir šių faktų potekstėje tarsi slypi nuoskauda: ogi kažkas mūsų pastangų neįvertino! Tačiau prasmingiau būtų ne nuoskaudų šašus krapštyti, bet analizuoti priežastis, kodėl taip atsitiko, kur prasikeitė rajono valdžios ir dalies Slengių gyvenvietės žmonių poreikiai bei lūkesčiai. Betgi kas analizuos? Atveriančiais horizontais besigirianti rajono Savivaldybė daug yra pripirkusi visokių galimybių studijų ir vizijų, dūlančių stalčiuose. Tačiau augančių bei reiklių Slengių pūliuojantis nepasitenkinimas pražiopsotas! Pražiopsotas tikriausiai paprastai: per menkai bendrauta tiesiogiai, per mažai klausytasi ir neįvertinta nuomonių įvairovė. Dabar susizgribusi rajono valdžia ragina pačius slengiškius daugiau domėtis rajono gyvenimu. Ir iš tiesų kas, jei ne pats? Tačiau dauguma slengiškių visgi virkštele suaugę ne su rajonu, o su Klaipėda: ten dirba, ten ilsisi, ten anksčiau gyveno. Užmegzti su jais dialogą – nepaprasta ir nevienadienė užduotis.
Žinoma, galima ir dabar numoti ranka sakant, kad tai tik grupelės slengiškių užgaidos palikti rajoną ir atsiduoti Klaipėdos globon. Galima įžvelgti kažkurių vietos politikų bjaurius kėslus susižerti politinį kapitalą artėjančiuose savivaldos rinkimuose, įtarti jų ypatingai tik šiuo metu sujautrėjusį dėmesį Slengių kaimo problemoms. Bet netgi galvojant, kad situacija yra kažkokios nematomos rankos surežisuota, vis tiek lieka klausimas, kodėl taip atsitiko, kad dalis Slengių žmonių nebenori klausytis jokių argumentų, jog jiems Klaipėdos rajone gyventi gera? Antra vertus, kai kurie slengiškiai sako, jog jiems svarbu būtent miestiečio, o ne kaimo gyventojo statusas.
Vasarą lankiausi Slengiuose norėdama įsitikinti, kaip naudojamos brangiai Savivaldybės nuomojamos privačios ir gana erdvios patalpos kultūros reikmėms. Savivaldybės, bendruomenės, kultūros atstovai vienu balsu pasakojo, jog tos patalpos maksimaliai išnaudojamos, jog vyksta kultūrinė veikla, jog į renginius susirenka daug žmonių. Bet tame pokalbyje visgi tvyrojo kažkoks netikrumas, o apžėlę takai iki pastato bylojo aptariamos temos dvilypumą.
Galbūt minėtų nuomojamų patalpų, už kurias Savivaldybė kas mėnesį pakloja po kelis tūkstančius eurų, reikalingumas ar nereikalingumas ir yra konkretus pavyzdys apie Savivaldybės pastangas ir nepasiteisinusius gyventojų lūkesčius? Norėta kaip geriau, o išėjo kaip visada. Ar tikrai slengiškiams reikia būtent tokio kultūros reikmių patenkinimo modelio? Rodos, dauguma jų net nežino, kad yra tokios patalpos, kur vyksta susitikimai, koncertai, veikia saviveiklos būreliai. Ko gero, kaip ir dauguma jų dar nežino ir apie planuojamą lapkritį Vidaus reikalų ministerijos Slengių kaimo apklausą?
Gargždų kultūros centre, nepaisant vis nepasiteisinusių lūkesčių dėl renovacijos, kultūrinis gyvenimas eina savo vaga. Vakar baigėsi jau tradiciniu tapęs tarptautinis menų festivalis „Ruduo Gargžduose 2018“, festivalis, kuris gargždiškių meno gurmanų laukiamas tarsi Kalėdos. Festivalis, tikrai išplaukęs ir už mūsų miesto ribų. Štai labiausiai skaitomame Valensijos dienraščio „Valencia noticias“ spalio 19-osios elektroniniame numeryje išspausdintas straipsnis apie mūsiškį festivalį ir vakarykštį uždarymo koncertą ,,El jazz valenciano vuelve a estar presente en Lituania“ (Valensijos džiazas grįžta į Lietuvą).
Ir ką gi – tarptautinė gargždiškių šlovė tik patvirtina, kad gražūs kultūros dalykai gali atsitikti ne tik renovuotuose, brangiuose pastatuose. Kultūros procesą lemia ne jie, o kuriantys ir vis dar entuziastingi žmonės.
