Istoriją puoselėjantis gargždiškis: „Lietuvą mylime, tik pristingame nuoširdumo“

Rimanto Lukošiaus rankose – prieš kelis dešimtmečius jo kolekciją papildžiusi knyga, kurioje – Kauno gubernijos teismo bylos senovine rusų kalba. Ranka rašyta knyga – 1861 m. Kauno gubernijos teismų istorijos liudininkė.

Nors sovietmečiu Lietuvoje tėvai net savo vaikams bijojo pasakoti apie tremtį, gyvus likusius ar pokariu nužudytus partizanus, o išsaugotus Nepriklausomos Lietuvos simbolius – Vytį, Trispalvę – slėpė po žeme ar palėpėse, patiems smalsiausiems paaugliams vis tiek kildavo klausimų, į kuriuos atsakymų rasti istorijos vadovėliuose, žinoma, nepavykdavo. Kas paskatino domėtis tikrąja Lietuvos istorija, papasakojo gargždiškis Rimantas Lukošius, dramatišku Tėvynei metu tapęs savanoriu ir prisiekęs ją ginti.

Nuo pašto ženklų – prie istorijos

Dabartinių penkiasdešimtmečių kartai dar nereikia aiškinti, kas buvo sovietmetis. Juk mes gimėme, mokėmės vidurinėse ir studijas baigėme, deja, nelaisvoje Lietuvoje: be žodžio ir minties laisvės, demokratinės rinkimų teisės ir daugelio kitų dalykų. „Tai, kas nutylima ar draudžiama, žadina dar didesnį smalsumą. Taip turbūt nutiko ir man. Sovietmečiu buvo populiaru kolekcionuoti pašto ženklus. Vos ne visi Gargždų Butkų Juzės gatvės berniukai tuo užsiėmė. Vienas kaimynas turėjo net lietuviškų pašto ženklų iki 1940 metų katalogą“, – senus laikus prisiminė R. Lukošius. Vasario 16-oji… kažkokie stulpai, raitelis ant žirgo, Trispalvė… „12–14 metų vaikai nori žinoti apie tai, apie ką mokykloje nepasakoja. Mes net turėjome senų litų, už kuriuos vieni iš kitų tuos pašto ženklus pirkdavome… O paskui iš kažkur gavau knygelę apie Rainių tragediją. Supratau, kad vien jos skaitymas gali man ir visai šeimai prišaukti nelaimę, bet niekam apie tai nepasakojau. Skaičiau pasislėpęs ir kraupau, kaip žmonės galėjo taip žiauriai elgtis“, – paauglystės išgyvenimais dalijosi R. Lukošius.

Languose kabojo vėliavos

Sakoma, vandens, ugnies ir meilės nepaslėpsi. Pajutę sūnaus patriotiškumą, tėvai, norėdami apsaugoti šeimą nuo didelės bėdos, prašydavo Vasario 16-ąją kojos iš namų nekelti. „Prisimenu, sužinoję, kad kažkur Gargžduose buvo nupiešti Gedimino stulpai, tėvai paklausė, ar ne mano darbas“, – šyptelėjo R. Lukošius, negalėdamas paaiškinti, kaip niekam už akių neužkliuvo viename jų namo lange kabojusi Trispalvė. Kitą langą, tiesa, dengė buvusios Tarybų Lietuvos vėliava.

„Iš kur apie 1982 m. gavau Trispalvę, neatsimenu. Ilgai svarsčiau, kam ją parodyti. Apie vėliavą buvau užsiminęs draugui Virgilijui Skuodui. „Žinai, Rimai, atnešk tą vėliavą“, – kartą pasakė Virgilijus. Ją parodė savo tėčiui Aleksandrui. Jis patvirtino, kad tai Nepriklausomos Lietuvos vėliava. Tada supratau, ką tai reiškia“, – pasakojo gargždiškis.

Jau tarybiniais laikais jis žinojęs apie partizanus, kas yra Adolfas Ramanauskas Vanagas, ir pats dėliojęs pokario vaizdą. Žmonių, kurie domėjosi Lietuvos istorija, R. Lukošiaus nuomone, sovietmečiu buvo daug, tačiau jie gyveno užsidarę, kaustomi baimės. Prisiminęs, kad jis ir draugai septyniolikmečiai aštuoniolikmečiai gana drąsiai kalbėdavosi apie Lietuvą atėję net į šokius, lūkuriuodami gatvėje, prie kultūros namų, dabar Rimantas ir pats stebisi. Laimei, niekas neįskundė.

Kolekcijoje – ir kryžius, ir durklas

Aistrą rinkti pašto ženklus dar paauglystėje pamažu pakeitė kita – seni laikraščiai, kalendoriai, knygos, kryžiai… Nenuostabu, kad susidomėjęs Lietuvos istorija draugų namų palėpėse jis rado vertingų leidinių ir daiktų. „Kartą prieš šimtadienį pas draugą kaime palėpėje pamačiau seną didelį kryžių. Akys sublizgėjo, pasakiau, kad man patinka, bet draugas numykė, kad neatiduos. Tačiau vėliau šį kryžių dviese per visą miestą atnešė iki mano namų“, – prisiminęs šią istoriją šypsojosi Rimantas. Iš kažkur gavo durklą, iš kažkur – seną spintą, kitų smulkesnių daiktų, tad savo kolekcijai įsirengė kambarį. Susidomėjo ir iki 1940 m. Lietuvoje leistais laikraščiais. Juos kaupė ne vienerius metus, tačiau grįžęs iš armijos namuose neberado. „Neklausinėjau, kur dingo, bet man tai buvo praradimas“, – prisipažino Rimantas.

Tuo, ką išsaugojo, kolekcionieriumi savęs nelaikantis gargždiškis mielai dalijasi su Gargždų krašto muziejumi. Nuolatinėje ekspozicijoje „Tarpukario Gargždai 1918–1939 m.“ eksponuojami R. Lukošiaus laikinam saugojimui perduoti 1925 m. „Trimitas“ ir 1939 m. kalendorius, saugykloje guli mažytė knygelė apie Lietuvos kariuomenę. „Būtent ji paskatino domėtis tikrąja Lietuvos istorija, – kad knygos neretai nulemia žmogaus gyvenimą, patvirtino R. Lukošius. – Tai relikvija, kurią perduosiu savo vaikams. Ji man ypač brangi.“

O knygą, kurią sudaro Kauno gubernijos teismo bylos senovine rusų kalba, jam pasiūlė viena gargždiškė mergina. „Susitikom, ir… mainais už blakstienų tušą gavau 1861 m. ranka rašytą knygą! – prisiminė mainus vyriškis. – Jaunystėje prenumeravau čekišką žurnalą „Stadion“. Išėmęs iš jo plakatus su sportininkų atvaizdais keisdavau į tai, kas mane domino, kai ką pirkdavau.“ Dar ir dabar būna, kad jaunystės draugai pasiūlo galinčių sudominti senienų, pavyzdžiui, antroje veidrodžio pusėje rastą pageltusį 1944 m. laikraštį…

Gyva patirtis

„Džiaugiuosi gyvenimu, kad sutikau ir vis dar sutinku labai daug gerų ir įdomių žmonių, – prisipažino R. Lukošius. – Išsipildė ir svajonė sutikti žmogų, pažinojusį partizanų, susijusį su jais. Norėjau išgirsti daug išgyvenusio, patyrusio ir savo akimis mačiusio žmogaus pasakojimą ir išgirdau.“

Istorija yra šalia mūsų, o kai kurie žmonės tampa jos dalimi. „Nesakau, kad labiau už kitus myliu Lietuvą. Daug žmonių ją myli, jaunimas irgi. Jis įsilieja į Šaulių sąjungą, dalyvauja žygiuose istorinėms datoms atminti. Tačiau valstybės švenčių minėjimuose pasigendu nuoširdaus bendravimo, artumo, kuris mus visus siejo 1991 metų sausį“, – samprotauja R. Lukošius, kartu su gargždiškiais V. Skuodu, Viktoru Kura ir kitais drąsiais vyrais 1991 metų sausio 13-osios įvykius Vilniuje matęs iš arti. Priesaiką ginti Tėvynę gargždiškiams primena ir Sausio 13-osios atminimo medaliai. „Apie tai, ką išgyvenome prieš 26-erius metus, kalbėti be jaudulio sunku. Tačiau manau, kad mes turime dar ką papasakoti, ypač jauniems žmonėms, nes tai mūsų gyva patirtis, mūsų visų istorija“, – įsitikinęs bendruomeniškumą puoselėjantis gargždiškis, ragindamas savo kraštą, savo žemę mylėti kasdien.