Jaunieji teatralai siekia populiarinti teatro meną
„Rudenį susibūrė nauja teatro studijos „Kėdės“ aktorių karta. Šį kartą daug jaunesnė – penktokai ir šeštokai. Mielai į jaunųjų teatralų gretas kviečiu jungtis visus norinčius. Mano kontaktus galima rasti Gargždų kultūros centro internetinėje svetainėje www.garzgdukc.lt“, – atverti teatro pasaulį ragino režisierius A. Mozeris su Priekulės kultūros centro Agluonėnų skyriaus teatro režisiere Aiva Krupelytė.
Jaunas ir perspektyvus Gargždų kultūros centro režisierius Arūnas Mozeris žavi idėjomis ir atsidavimu kūrybai. Dar tik antrus metus rajone dirbantis menininkas šiemet jau spėjo suorganizuoti vaikų ir jaunimo teatrų festivalį, o jo galvoje knibždėte knibžda ateities planai.
Svarbiausia žaidimas
– Šiemet pirmą kartą Gargždų kultūros centre vyko vaikų ir jaunimo teatrų festivalis. Kaip kilo ši idėja ir kaip ją sekėsi įgyvendinti?
– Idėja Gargžduose surengti vaikų ir jaunimo teatrų festivalį kilo iš poreikio bendrauti ir noro, kad Gargždų kultūros centro teatro studijos nariai plėstų savo akiratį.
Manau, kad tokie renginiai prisideda prie socialinės atskirties mažinimo. Regionuose gyvenantys vaikai ir jaunimas išvažiuoja į kitus miestus, susiranda naujų draugų, pamato įvairių teatro pasirodymų, prisideda prie festivalio organizavimo. Jaunieji teatralai įkvepia vienas kitą kūrybinėmis kibirkštimis.
– Kodėl festivaliui pasirinkai pavadinimą „Žaidimų aikštelė“? Ar renginys pateisino, o galbūt pranoko lūkesčius?
– Kūrybinės kančios organizuojant festivalį tikrai nepatyriau. Nuo pat pradžių mąsčiau apie žodžius „žaisti“ ir „žaidimas“. Manau, kad žaidimas yra kertinis teatro kūrimo principas. Juk teatras – vaikystės žaidimas, kai vaidindavome šeimas, daktarus, policininkus ar vagis. Skirtumas tik tas, kad tai stebi žiūrovas.
Kūrėjai kurdami spektaklį susikuria savo žaidimo taisykles, savo spektaklio unikalią kalbą. Ko gero, tik mes, lietuviai, vaidiname teatrą, kitose kalbose – teatras yra žaidžiamas (angliškai – „play“, vokiškai – „spielen“, rusiškai – „играть“).
– Koks šio festivalio tikslas, išskirtinumas?
– Renginyje siekėme teatro pasaulį atverti ir juo sudominti kuo daugiau žmonių. Manau, tai reikia daryti nuo mažų dienų, todėl didžioji dalis festivalio spektaklių buvo skirti mažiesiems. Žinoma, festivalyje teatralai tobulėjo – apsikeitė gerąja patirtimi.
„Žaidimų aikštelė“ – ir kitąmet
– Kiek ir iš kur dalyvių sulaukėte? Kokie ir kuo pasirodymai tave patį labiausiai sužavėjo?
– Festivalyje buvo parodyti 5 spektakliai: Plungės kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Saula“ vaikų grupės spektaklis „Pasaka apie drąsuolį berną“ pagal lietuvių pasakas, režisieriai Sigita ir Romas Matuliai; Klaipėdos vaikų laisvalaikio centro klubo „Draugystė“ teatro būrelio „Teatriukas A“ spektaklis „Katės namai“ pagal S. Maršaką, režisierė Birutė Mažonienė; Gargždų kultūros centro teatro studijos „Kėdės“ spektaklis „Bisetotopija“ pagal D. Biseto pasakas, režisierius Arūnas Mozeris; Gargždų kultūros centro Kvietinių skyriaus vaikų teatro „Burbulas“ spektaklis „Vaflinė širdelė“ M. Parr, režisierė Reda Paulikienė ir Zarasų kultūros centro teatro grupės „Su elektra“ spektaklis „Antigonė“ (Sofoklis), režisierė Skaidrė Vanagaitė.
Noriu pasidžiaugti, kad festivalyje dalyvavo Plungės kultūros centro teatras „Saula“, kurie savo pasirodymus yra rodę ne tik Europoje, bet ir Japonijoje. Turiu ir sentimentų šiam kolektyvui, nes pats esu šio teatro absolventas. Džiugu, kad Zarasų kultūros centro teatras „Su elektra“ drąsiai imasi klasikos, nelengvo riešutėlio Sofoklio tragedijos „Antigonė“ ir, sakyčiau, pavykusio bandymo. Žinoma, džiaugiuosi ir dėkoju visiems kolektyvams, prisidėjusiems prie šios gražios šventės sukūrimo.
– Galbūt „Žaidimų aikštelė“ taps tradiciniu renginiu?
– Nesu iš tų žmonių, kurie planuotų savo ateitį labai į priekį. Tačiau „Žaidimų aikštelę“ norėtųsi padaryti kasmetiniu festivaliu ir praplėsti jo veiklas. Svajoju įtraukti teatro edukacinius užsiėmimus, kuriuos vestų profesionalūs teatro aktoriai ir pedagogai. Norėtųsi dviejų festivalio dienų: vieną skirti vaikams, kitą – jaunimui.
