Kai rinkimai – už kalnų
Gerai, kad šiandien šeštadienis, kuris vienaip ar kitaip išlygins patirtą Rugsėjo pirmosios stresą. Nepaisant to, ar vaikai ir anūkai suaugę, ar išlydėjote ar ne ką nors į mokyklą – pirmoji rudens diena visiems yra tarsi startas vėl naujiems darbams, vėl naujam ir vis tamsėjančiam laiko ratui.
Žinoma, didžiausia naujiena visai Lietuvai ruošiama rugsėjo 10 d., kai Seimas susirinks į rudens sesiją. Ar išliks dabartinė koalicija, jei žlugs, tai kas ims viršų, koks bus ministrų kabinetas, ar išsilaikys tas pats premjeras ir kt. Kol vasarą žiogeliai smuikavo, orkestro stygas derino ir politikai. Visokių sąmokslo teorijų jau pripliurpta ir televizijos ekranuose, ir radijo laidose, ir laikraščių apžvalgose, ir, žinoma, feisbuko komentaruose. Kalbama, kad visi susimokė prieš socialdemokratus. Esą jie bus apkaltinti įvedę eurą ir taip Lietuvos žmones privedę prie dabartinės skurdžios padėties, prie sprogstančių kainų. Teisybės dėlei gi pasakykime aiškiau: visos politinės jėgos prie šio reikalo savo nagus yra prikišusios! Kažkurie norėjo įtikti Briuseliui, kažkurie taisėsi reitingus, kiti akivaizdžiai keliaklupsčiavo verslo interesams. Ir ką gi? Deja, iš Lietuvos atėmusios nacionalinę valiutą, o iš liaudies – paskutinį kąsnį – tos pačios politinės jėgos tebėra ir dabartiniame Seime. Šiandien jos sumaniai manipuliuoja neišmaniųjų valstiečių korta. Ar mums tas Seimo daugumos rugsėjo perversmas būtų naudingas? Būtų, jei po vasaros atostogų atkutę, savo ambicijas politinėse rietenose patenkinę parlamentarai atsiraitotų rankoves darbui. Aišku, gi naivu to tikėtis.
Veikti ir nuveikti tikrai yra ką. Europos Komisija pabrėžia, jog pagrindinės šalies problemos – žemas švietimo ir sveikatos apsaugos lygis, dideli šešėlinės ekonomikos mastai, nuo neefektyvios mokesčių sistemos skurstanti visuomenė. Per pastaruosius metus net statistiniai rodikliai šiurpoki: žemiau skurdo ribos prieš porą metų šalyje gyveno 22,2 proc. šalies gyventojų, per metus skurstančiųjų vėl padaugėjo. Iš viso pernai žemiau skurdo ribos gyveno apie 640 tūkst. šalies gyventojų. Turint omenyje, kiek mūsų Lietuvoje belikę – tai tikrai įspūdingi skaičiai.
Už akių užkliuvo ekonomisto, profesoriaus Romo Lazutkos kitu kampu išsakyta nuomonė: „Tarp žmonių, turinčių galią – ne tik politikų, bet ir verslo, žiniasklaidos elito, vadinamųjų nuomonės formuotojų – dominuoja požiūris, pagrįstas teorine prielaida, kad dėl skurdo yra kalti patys skurstantieji, todėl neverta į juos kreipti dėmesio, geriau skirti jį pasiturintiems, sėkmingiems žmonėms, o kai šie labai praturtės, tai nuo jų kažkas nubyrės ir skurstantiesiems. Visuomenei užduotas toks tonas, o sprendimus priimantys politikai gaudo, iš kur pučia vėjas, ir bando įtikti galingesniems. Net ir neturtingųjų nuomonė atitinkamai formuojama. O kai požiūris toks, tai kam dar gilintis?“.
Didžiuma mūsų visuomenės tikrai nepakanti negebantiems „susitvarkyti gyvenimo“. Skubanti smerkti, bet nepadėti. Tačiau ir vieno žmogaus ištiesta pagalbos ranka yra vertinga. „Lietuvos garbės“ titulo vertas gargždiškio kpt. G. Razmos rūpestis dviem jaunais žmonėmis, kuriuos atsitiktinai pavėžėjęs kariškis suprato, kad jiems būtina pagalba. Garbingas karininkas kreipėsi ir į geros valios žmones: kas paaukojo rūbų, kas daiktų, kas pinigų, vaikinui buvo pasiūlytas ir darbas. G. Razmos dėka du jauni žmonės vėl sugrąžinti į mūsų sociumą. Neturėję net dokumentų, pastogės, dabar jie legalizuoti, turi asmens dokumentus, džiaugiasi nuomojamu pigiu butuku, vaikinas dirba, greitai gims poros pirmagimis. Šių dviejų socialiai neprisitaikiusių jaunų žmonių globėjas sakė nesivadovavęs jokiomis išankstinėmis nuostatomis ir nuomonėmis: tiesiog jo tikslas buvo padėti. Ir tai pavyko padaryti. Ir karininkas jokių aplodismentų nelaukia. Tai jo asmeninė pozicija. Ir reklamos savo veiksmais jis nenori, bet mes, žurnalistai, nelinkę nutylėti, kai matome, kaip atsiranda iniciatorių pozityviai keisti situaciją ir kaip žmogaus žodžiai sutampa su darbais.
Buvęs mūsų savanorių kuopos, beje, geriausios Lietuvoje, vadas G. Razma rotuotas į Vilnių, į Karo akademiją. Gerų žmonių ir garbingų karininkų reikia net sostinėje. Į savo penkerių metų kuopos vado veiklos ataskaitą prieš savaitę pakvietęs visus rajono politikus iš Savivaldybės jis sulaukė tik vicemerės V. Riaukienės. Ir net nė vieno kviesto Tarybos nario! Užtat kitą dieną prie naujojo geltonojo autobusiuko nusifotografavo beveik visa vadovų komanda. Suprantu, kad visur suspėti neįmanoma: tačiau vis tiek klausiu: kokie mūsų politikų prioritetai? Ach, tiesa, rinkimai dar tik už kalnų…
