Kariai Priekulėje gavo istorijos pamokas
Priekulės Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus steigimo iniciatorius Česlovas Tarvydas ir pats išgyveno tremtį su visa savo šeima išvežtas panašiu gyvuliniu vagonu, kuris stovi muziejaus kieme.
Kelias dienas Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejų Priekulėje vis apguldavo jauni kareivėliai – čia jiems kaskart buvo surengiama 1,5 valandos ekskursija apie skaudžią mūsų tautos istoriją. Prieššventiniu laikotarpiu muziejaus ekspozicijas aplankė apie 500 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Būtigeidžio dragūnų mokomojo bataliono karių.
Su muziejaus ekspozicija, tremties ir partizanų kovos istorija karius supažindino muziejaus vadovė Sabina Vinciūnienė ir Savivaldybės tarybos narys Česlovas Tarvydas. „Kariai atvyko pas mus savo iniciatyva – tai jiems buvo vadovų dovana baigus tarnybą. Nors jauni vaikinai jau gyveno šventinėmis nuotaikomis, tačiau dauguma atidžiai klausėsi mūsų pasakojimų“, – sakė S. Vinciūnienė. Pasak jos, keturias dienas į muziejų atvykdavo po 120 karių, o penktąją – perpus mažiau. Visi uniformuoti lankytojai iškart net nesutilpdavo muziejuje, tad buvo dalijami per pusę – viduje ekskursiją vedė S. Vinciūnienė, kieme – Č. Tarvydas. Po to kariai dar buvo palydimi ir iki Priekulės I kaimo (Drukių) nacionalinės masinės partizanų kapavietės.
Dabartiniame muziejuje gūdžiais pokario laikais, beveik 10 metų, nuo 1945 iki 1954 m., veikė represinės sovietų struktūros – NKVD skyrius, į kurį iš visos Lietuvos buvo gabenami per baudžiamąsias operacijas nužudytų partizanų kūnai. Po kelių dienų ar savaičių niekinimo, siekiant įbauginti gyventojus, aukos buvo užkasamos čia pat esančiame 6 arų sklype. Teigiama, jog čia galėjo būti niekinami daugiau kaip 80 partizanų palaikai. Manoma, kad didžioji dalis palaikų buvo slepiama Drukių durpyne, kuris vėliau buvo paverstas šiukšlynu. Č. Tarvydas papasakojo, kad Drukiuose buvo ir įslaptinta radijo stotis, kuri slopindavo radijo signalus iš užsienio. Vietiniams gyventojams buvo uždrausta ten lankytis, tad vieta slėpti nusikaltimams buvo ideali. Anot tremtį su visa šeima išgyvenusio Č. Tarvydo, Atgimimo metais pareikalauta, kad masinė kapavietė būtų išvalyta nuo šiukšlių. Dar vėliau vėl teko stoti ginti šios kapavietės, nes vienas uostamiesčio gyventojas įsigeidė „persikelti“ čia savo paveldėtą žemę. Teko net teisme šiam kietakakčiui įrodinėti, kad nestatytų namų ant kankinių kaulų. Pasak S. Vinciūnienės, sovietiniais laikais dabartinio muziejaus teritorija buvo iš tolo apeinama, suaugusieji vaikams nieko neaiškino, tačiau drausdavo iš šio sodo skinti ir valgyti obuolius, semti vandenį iš šulinio.
Pakalbinti kariai sakė, jog muziejus paliko gerą įspūdį – turtinga ekspozicija, įdomūs, nors ir sukrečiantys pasakojimai. Ne vienam buvo kraupu klausytis apie pokario baisybes, partizanų žudymą, niekinimą pačiame miestelio centre. Jie sakė tarnybos metu gana dažnai aplankantys krašto muziejus, kultūros paveldo ar istorines žymias vietas, nes savo tautos istoriją privalu žinoti kiekvienam.
