Kas išaugintų sparnus?
Vakar socialiniame tinkle buvęs gargždiškis, renginių vedėjas Tadas Grabys, kuris atidėjo savo darbus ir atskubėjo net iš Vilniaus padėti Gargždų miesto šventės rengėjams, intriguojančiai rašė: „Tai, ką mes darom pusę 4-os nakties, yra taip faina. Gaila, kad negalime to niekam parodyti anksčiau nei gegužės 31 d. 13 val., kai Kultūros centre vyks Gargždų miesto apdovanojimai 2014 m. Bet tikrai pasidalinsim kūrybiniu sumanymu, kai ateis laikas.“ Deja, kol miesto gimtadienio šventės sumanytojai net naktimis nemiega sukdami galvas, kaip šventės renginius padaryti kuo patrauklesnius, kažkas dar nieko net nematęs jau drožia geluonies kupinas kritikos ietis.
Vos tik laikraštyje paskelbėme Gargždų 761-ojo gimtadienio šventės programą, sulaukėme įtūžusios skaitytojos telefoninio skambučio. Kodėl gimtadienis ne rugpjūčio mėnesį, kaip būdavo anksčiau, kodėl vyksta ne parke, bet mieste, kodėl Vaikų gynimo diena suplakta kartu su miesto švente, kodėl koncertuoja tie, o ne anie kolektyvai, atlikėjai? „Pagaliau ką dirba Kultūros skyriaus vedėjas, ką veikia Kultūros centras?“ – kritikos ir nepasitenkinimo laviną išliejo skaitytoja.
Trečiadienį, kai skambino minėta miesto šventės programos nuožmi kritikė, šventė dar nė nebuvo prasidėjusi. Tiesa, malonus sutapimas: išvakarėse kaip tik Gargždų kultūros centre fotografų klubas atidarė fotografijų parodą „Akimirkos. Kitu kampu“. Ir koks paradoksas: tos akimirkos kaip tik bylojo apie įvairiausius renginius, kurie anksčiau yra vykę mūsų mieste. Bylojo šmaikščiai ir rimtai, linksmai ir oficialiai. Taigi, fotografijos – tarsi dokumentai, kurie yra akivaizdus įrodymas, kad tie mūsų kultūros darbuotojai nėra nei neišmanėliai, nei tinginiai. Tiek renginių surengta, tiek idėjų vis reikia turėti! Tad gal mes, žiūrovai, turėtume savyje šiek tiek ir atlaidumo? Neįmanoma taip padaryti, kad visi renginiai visuomet būtų „ant bangos“. Kartais ištinka kūrybinės krizės. Ir tai normalu. Kartais reikia ir kritikos. Ir tai normalu.
Nenormalu, man rodos, yra tai, kad kai kurie iš mūsų esame kupini negatyvizmo šventei dar net neprasidėjus. Panašiai kaip tame anekdote – „marčios dar nemačiau, bet ji jau man nepatinka“. Šventei, kuri šiemet pavadinta taip įkvėptai ir romantiškai „Sparnai mano miestui“.
Iš tiesų kas tuos sparnus miestui galėtų išauginti? Turėtume sau išsikelti ambicingesnius uždavinius. Sparnai ne tik visuotinai paplitęs šūkis – „Kas laimės, kas laimės? Gargždų banga!“ Juk sparnus suprantame kaip metaforą. Sparnai – tai ir mūsų aplinka, mūsų tarpusavio santykiai, mūsų požiūriai, mūsų iniciatyvos ir t. t.
Prieš porą savaičių pasitaikė proga viešėti Baltarusijoje. Užbėgdama už akių pasakysiu, kad jokiu būdu nesu kietojo A. Lukašenkos režimo šalininkė. Bet tvarka ir švara ne tik tos šalies sostinėje, bet ir miesteliuose, kuriuos pravažiavome, pribloškė. Kai svečiuojiesi kokioje nors Vakarų Europos valstybėje, tai tuo jau nesistebi. Atrodo, gaudami milijardinę paramą ir jau dešimt metų būdami ES, turėtume kiek plačiau, o ne tik miestų centrus apsišluoti, gėlėmis išpuošti. Betgi skeryčiojamės – stinga lėšų arba turim dar vieną pasiteisinimo priežastį – viešieji pirkimai stringa!
Gal mums tikrai stinga kieto kumščio į stalą, o ne lėšų? Ar taip turėtų atrodyti pakelės į Gargždų miestą? Arba prižėlę daugiabučių kiemai? Ar tik ant šventės slenksčio pradedame taisyti duobes gatvėse?
Taigi, miestui sparnus išaugintų ir visuotinai išpuoselėta aplinka. Tačiau kritikuodami patys nenoriai pirštus pakrutiname dėl visuotinės gerovės. Kiek Gargždų bendruomenė, seniūnija yra kvietusi į senojo parko ir kitas miesto aplinkos tvarkymo talkas?! Kiek atsiliepia entuziastų? Kelios dešimtys tų pačių. Kiek daugiabučių bendrijų apie save apsitvarko? Vos keletas. O tuos energingus pavienius žmones, kurie savo iniciatyva prie daugiabučio kokį gėlyną įveisia, dar ir kvailiais pavadina.
Miestui sparnus suteiktų ir vietos politikų susiklausymas, o ne priešų paieška kitos partijos sąraše. Jau artėja savivaldybių tarybų rinkimai ir, deja, jau kuriami laužai kitaip mąstantiems „deginti“.
Miestui sparnus išaugintų ir jaunų, išsilavinusių žmonių sugrįžimas į savo gimtąjį miestą. Sakydama „sugrįžimas“ turiu omenyje platesnę prasmę – ne tik nuolatinę gyvenamąją vietą. Sugrįžimas įmanomas įvairiomis formomis ir nebūtinai būnant vietoje. Tai įvairi veikla, idėjos, studentų darbai (pavyzdžiui, filmukas „Gargždų universitetas“, paroda apie Lietuvos dvaru ir kt.) skirti miestui. Vilties įkvepia „Vaivorykštės“ mokinių prezidentės Gabrielės Gagilaitės Paskutinio skambučio proga „Bangai“ išsakyta mintis: „Kada nors grįšiu į Gargždus ir, manau, prisidėsiu prie miesto gerovės kūrimo“. Gal iš 181 Gargždų abituriento dar vienas kitas su tokiomis mintimis atsiras?
Miestui sparnus suteiktų ir mūsų pačių negatyvaus požiūrio virsmas į pozityvumą. Na, kad ir požiūrio į miesto šventės programą. Aš eisiu pažiūrėti. Kad paskui turėčiau savo nuomonę. Ar eisite Jūs?
