Kas nuo mūsų žemėje priklauso
Brangiausias pastarojo dešimtmečio Velykas atlaikėme. Gal tiksliau įkyrų žinių srautą apie rekordiškai pabrangusį šventinį stalą. Tarsi tai būtų baisiau nei krauju laistoma Ukrainos žemė.
Mums šilta, jauku, sotu, o ten – raketos, bombos, sugriauti namai, našlaičiai vaikai, ligoti senoliai pasilikę. Atkakliai, didvyriškai savo valstybę ir laisvę gina ukrainiečių tauta. Mes esame su Ukraina – aukojame, kaip kas galime: nuo kelių eurų ar numegztų vilnonių kojinių, savadarbių žvakių iki automobilių, solidžių pinigų sumų. Ir atbėgusiems nuo karo iš Ukrainos žmonėms norime kažką įdėti į ranką, ištarti gerą žodį. Juk ir po trupinį aukojant fondai didėja – daugiau tikėjimo ir vilties, kad nugalės. Kažkas juk ir nuo mūsų priklauso.
Šokiruojančiai atrodė socialiniame tinkle aptikta vienos mūsų rajono kaimo seniūnijos gyventojos replika, kad „anie tik ukrainiečius“ remia. Ir kodėl gi nepapasakojo, kokios pagalbos sulaukė jos šeima, ne kartą praradusi pastogę, kiek pagalbos suteikta šios vaikams. Gaila, kad moters atmintyje išbluko bendruomenės, geradarių, širdingų socialinių darbuotojų begalinė parama, užuot įkvėpusi dalintis su kitais.
Antrąją Velykų dieną LRT transliuoto Rimanto Kaukėno paramos fondo koncerto „Už pergalę gyventi“ metu žiūrovai prisidėjo ne tik prie mūsų šalies onkologinėmis ligomis sergančių vaikų gyvenimo pergalių, bet ir ukrainiečių. Sujaudinti jų istorijų žmonės suaukojo solidžią sumą pinigų.
„Daug nerimo, baimės anksčiau kilo dėl pandemijos. Karo Ukrainoje pradžioje visi buvo įsibauginę, o dabar priprato. Ne, negalime nusiraminti“, – „Bangai“ sakė gargždiškis menininkas Vytautas Sajauskas, Gargždų bažnyčioje šiemet surengęs savo tapybos darbų parodą.
Bet šalia esančius meniškus, tikėjimo dvasią skleidžiančius, džiaugsmą spinduliuojančius kūrinius ne visiems pasisekė pastebėti, nes, pasak nuolatinių pamaldų dalyvių, čia visada yra paveikslų. Kažkodėl mumyse atgarsį labiau randa šokiruojančios, dvasinę harmoniją ardančios žinios. Ramybė yra itin brangus šiuolaikinio gyvenimo elementas.
Su prisikėlimo švente grįžusi pavasario šiluma sujudino išeiti į gamtą, čia ieškoti atgaivos. Bet vietoj jos galime patirti nusivylimą vaikštinėdami prišiukšlintame parke, buitinėmis atliekomis užverstame miške ar kitoje viešojoje erdvėje. Bet juk balandis – švaros mėnuo: norime gyventi švarioje aplinkoje, tai surinkime šiukšles. Nuodėminga ar ne, bet antrąją Velykų dieną vienos priemiesčio gyvenvietės žmonės išėjo tvarkyti, švarinti savo gyvenamąją aplinką.
Saulėtą švenčių dieną būriai žmonių uostamiestyje gėrėjosi ramios jūros mėliu. Įstabi gamtos prisikėlimo šventė. Į pajūrį dviračiais atriedėję jauni žmonės pasivaišino gaiviaisiais gėrimais, saldumynais ir garsiai tarėsi, kaip tinkamai išmesti skardines, nes ant šiukšlinių nėra užrašo, kur mesti metalą. Smagi šventinė akimirka: visuomenė susirūpinusi šiukšlių rūšiavimu. Taigi vis labiau tampame panašesni į europiečius.
Tačiau pakelėse, pamiškėse ir miškeliuose primėtyta padangų, nors kelerius metus galėjome jų komplektą kartą per metus pristatyti į stambiųjų atliekų aikštelę nemokamai. Tikriausiai tai reliktas iš praeities, kai gyventojams nebuvo atliekų surinkimo sistemos. Dabar situacija irgi šiek tiek pasikeitusi: į KRATC aikštelę Gargžduose, Gamyklos gatvėje, laisvai kaip anksčiau neįvažiuosi – nuleistas atitvaras, pasitikęs prižiūrėtojas įspėja, kad dalies atliekų – padangų, statybinių medžiagų likučių nemokamai nepriima. Mokestis už kai kurias simbolinis, bet ir šis žmones atgraso. Kažin ar tokios mokestinės permainos nepadarys žalos – neatsiras daugiau naujų nelegalių sąvartynų.
Tausoti gamtą turėtų tapti savaime suprantamu dalyku. Juk, anot menininko V. Sajausko, nuo mūsų žemėje viskas priklauso.
Virginija LAPIENĖ
„Bangos“ korespondentė
