Kas turi sumuštinį su marmeladu?
Ši savaitė kupina reikšmingų pasaulinių įvykių, kurie įprastomis sąlygomis liktų galbūt ir ne tokie svarbūs mūsų kasdieniame gyvenime ir ne taip ryškiai įsirėžtų mūsų atmintin.
Pastaruoju metu gyvename ypatingu laiku ir gal net patys nepastebėjome, kaip ne tik vietinės, nacionalinės reikšmės, bet ir pasaulio įvykiai tapo mūsų regimybės lauku. Pirmadienį tikriausiai nebuvo abejingų Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II laidojimo ceremonijai. Nė vienas gi jos nepažinojome asmeniškai – serialai apie ją, dažni televizijos reportažai, jaukios šeimyninės nuotraukos spaudoje meistriškai paveikė mūsų sąmonę. Tad liūdesio, netekties jausmą išgyveno milijonai pasaulio žmonių, ne išimtis buvome ir mes. Ilgametis Karalienės valdymas siejosi su stabilumu, tradicijų tęstinumu, supratingumu savo šaliai būtent tuo, ko dabar labiausiai stingama plačiajame pasaulyje. Jos pareigingumas, beatodairiška tarnystė savo valstybei atsisakant net asmeninės laimės – įkvepiantis pavyzdys kitų šalių vadovams, deja, neretai besiblaškantiems tarp pareigos tarnauti ir savanaudiškumo siekiant politinių dividendų.
Rusijos prezidento V. Putino trečiadienio įsakymas dėl dalinės mobilizacijos sujaukė šios šalies gyventojų dar ganėtinai ramų gyvenimėlį: daugelis iki šiol manė išvengsiantys karo baisumos. Šis diktatoriaus sumanymas paspirgino taip, kad gudresnieji ir turtingesnieji, mokėdami tūkstančius eurų už bilietus į Jerevaną ar Stambulą, pradėjo dar intensyviau nešti kudašių iš savo šalelės, o pasauliui tai yra neeilinė ir džiuginanti žinia, bylojanti apie agresoriaus karo mašinos akivaizdų buksavimą.
Kokios svarbios bebūtų pasaulio naujienos, visgi vietinės, šalies problemos, kurios yra karo ir pasaulinės energetikos krizės pasekmė, neaplenkia nė vieno iš mūsų. Tokioje situacijoje irgi būtų labai paranku, jei šalies lyderiai, politikai rastų bendrą kalbą padėdami išbristi iš problemų labirinto kiekvienam šalies piliečiui. Lyg ir ne laikas būtų baksnotis pirštais, kas, kada yra viršesnis, kas, ką išmanesnio pasiūlė, kas yra didesnis patriotas. Lietuvos Seime prasidėjusi rudens sesijos pradžia yra nuvilianti: baksnojimai pirštu vienas į kitą nė kiek nesumažėjo, nors gi parlamentarai turėjo progos vasarą vienas nuo kito lyg ir atsipūsti, permąstyti savo veiksmus. Ale kur tau! Pagieža ir nepakantumas tebėra politikų kelrodė žvaigždė sprendžiant visiems Lietuvos žmonėms gyvybiškai svarbius krizės įveikimo klausimus. Tokia „praktika“ užsikrečia ir kai kurie vietos politikai. Tas niekinimo virusas plačiai sklinda ir pačioje visuomenėje: socialiniuose tinkluose bjauriausiais būdais liejasi neapykanta kitaminčiams. Nuostata maždaug tokia: jei neatitinki mano nuomonės, tai esi „šūdvabalis“, o, žinoma, pats tai atrodau aniuolas. Bet šitie „aniuolai“, be teismo socialiniuose tinkluose nuteisiantys tiek kažkuo neįtikusį gydytoją, tiek mokytoją, tiek valstybės tarnautoją, tiek darbdavį, tiek pardavėją ir kt., sėte sėja nepakantumą, skatina visuotinį nepasitikėjimą, skaldo bendruomenes. Kodėl šitiek neįprastai daug to nevaldomo pykčio priepuolių viešumoje? Kodėl mūsų kraštiečio, šviesaus atminimo filosofo L. Donskio pozicija, raginanti gyventi be pykčio, nes tik tada galima kurti tiek dvasinę, tiek materialiąją pridėtinę vertę, neįgavo pagreičio šiuolaikine save laikančioje Lietuvos visuomenėje?
Specialistai įtaria, kad galbūt pandemija atnešė daug traumų, ypač psichologinių. Pakenkė verslams, kurie jei dar kažkaip atsilaikė su valstybės parama, po energetinės kainų pasiutpolkės gali ir nebeišgyventi. Tad pastaruoju metu specialistų raginimas ir net sveikatos ministro A. Dulkio pritarimas susirūpinti visuomenės psichologine būsena turi realų pagrindą: jei valstybėje nieko nedarysime gerindami ne tik ekonominę, socialinę, bet ir psichinę sveikatą, turbūt dar labiau žvėrėsime santykiuose su kitais žmonėmis.
Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II platininio jubiliejaus proga išleistame vaizdo siužete su Padingtono meškiuku šią vasarą gurkšnodama arbatą juokais atskleidė, kad, kur bebūtų, su savimi rankinuke nešiojasi sumuštinį su marmeladu. Primityviai traktuojant galima suprasti, kad valdovė buvo smaližė ir ėdrūnė. Betgi manau, kad ši žinutė apie sumuštinį yra su svarbia potekste: jaučiamės saugesni, jei jaučiamės esą globojami, jei šalies vadovai pasiryžę dalintis atjauta, supratingumu, pagalba kas ir kur mums, piliečiams, beatsitiktų.
Vilija BUTKUVIENĖ
„Bangos“ redaktorė
