Kauno tardymo izoliatoriuje griuvo mitai apie siaubingus žmones
Kai kam nors užsimenu apie geriausią savo šios vasaros savaitę, pašnekovas neretai nustemba, kad ją praleidau Kauno tardymo izoliatoriuje – savanoriavau nepilnamečių pataisos namuose. Dažniausiai visuomenėje vyrauja stereotipas, jog už grotų esantys yra agresyvūs, asocialūs, nieko nesugebantys, mažų mažiausiai siaubingi žmonės, kurie patys kalti dėl padarytų nusikaltimų. Tačiau realybė – visiškai kitokia. Įkalintieji pasižymi daugeliu įvairių gabumų, mėgsta bendrauti, o krepšinį žaidžia su niekur nematyta energija. Tuo vis iš naujo tekdavo įsitikinti, dalyvaujant Kaune esančio jaunimo centro „Gerumo rankos“ organizuojamoje vasaros stovykloje, Kauno tardymo izoliatoriuje.
Gerinti reintegraciją
Nors viešojoje erdvėje apie tai kalbama mažai, tačiau Lietuva pagal kalinių skaičių – viena iš pirmaujančių valstybių Europos Sąjungoje. Šimtui tūkstančių gyventojų mūsų valstybėje tenka 190 kalinių. Daugiau – tik Slovakijoje. Dar daugiau kalinių turi jau ne Europos Sąjungos valstybės – Rusija, Turkija, Azerbaidžanas, Sakartvelas.
Kaip būtų galima šią situaciją keisti? Pirmiausia, reikėtų ženkliai gerinti kalėjusių žmonių reintegraciją į visuomenę, kuri šiuo metu – daugiau formalaus pobūdžio. Savivaldybės skiria vienkartines išmokas, suteikia reikalingus kontaktus, tačiau ilgalaikės ir tikslingos paramos, siekiantiems sėkmingai sugrįžti į visuomenę – trūksta. Prie viso to prisideda ir daugybė paplitusių stereotipų, kurie dažnai neatitinka tikrovės. Vienas labiausiai paplitusių įvaizdžių, su kuriais tenka susidurti – kalintieji neturi pakankamai noro ir motyvacijos, nesugeba siekti savo tikslų. Tačiau realybėje noro ir energijos netgi gali būti per daug. Užtenka viena kartą pažaisti krepšinį, kad pajaustum kiek daug noro ir jėgų yra įdedama į kiekvieną veiksmą aikštelėje. Daugelis nuteistųjų taip pat reguliariai sportuoja – jų forma puiki. Jie geba ne tik energingai, bet ir protingai žaisti krepšinį, futbolą, tinklinį, kitus žaidimus.
Džiaugsmas sunkiose situacijose
Neretai manoma, kad kalintieji nepasižymi jokiais didesniais gabumais. Pats nusikaltimas dažnai suprantamas kaip menkų sugebėjimų išraiška, nemokėjimas įsitvirtinti gyvenime kitiems priimtinu būdu. Tačiau būnant kartu su jaunuoliais galima greitai pastebėti, kad daugelis jų yra talentingi ir gabūs pačiose įvairiausiose srityse. Tai ypač atsiskleidžia meninių užsiėmimų metu – daugelis geba smulkiai ir subtiliai dekoruoti stiklą, įsijausti į pasirinktą vaizduoti motyvą. Didelį įspūdį palieka ir tai, jog tarp kalinių yra net tokių, kurie siuvinėja – pamačius jų darbus norisi vis iš naujo klausti darbuotojų, ar tai tikrai jų darbai?
Keletą dienų praleidus Tardymo izoliatoriuje galima pastebėti, kaip jame laiką leidžiantys jaunuoliai moka džiaugtis įvairiais, net mažiausiais dalykais. Galbūt todėl, kad čia jaučiamas trūkumas sukuria atmosferą, kurioje žymiai labiau yra vertinama tai, kas laisvėje mums taip įprasta. Taip pat čia esantys jaunuoliai į pataisos namus pakliūna pirmą kartą ir juose dar labai daug jauniems žmonėms būdingos energijos ir entuziazmo, kurio neatima net ir įkalinimo įstaiga. Jie geba džiaugtis viskuo – nuo picos, kuria visi kartu dalinamės dienai einant į pabaigą, iki prancūziško filmo, kurio kalbos nesupranta. Dar vienas plačiai paplitęs įsivaizdavimas apie įkalintuosius ar kitus visuomenės paribyje atsiduriančius žmones yra jų nedėkingumas, negebėjimas vertinti jiems skiriamo laiko. Tačiau ir čia daugeliu atveju yra priešingai. Į mano atmintį itin įsirėžė jaunuolių padėka už praėjusios vasaros stovyklą. Jau valgant stovyklos uždarymo tortą į priekį išėjęs jaunuolis visų vardu padėkojo už stovyklą, padovanodamas savanoriams savo piešinį – itin realistiškai ir smulkiai pavaizduotą rožę su prierašu „Ačiū!“. Matant tokį darbą, iš tiesų, sunku patikėti, kad tai kalinčio jaunuolio pastangų rezultatas. Tačiau tai – tik dar vienas įrodymas, kad mokama rodyti dėkingumą, o į kalinimo įstaigą patenka ne dėl gabumų stokos.
Savanoriavimo galimybė
Neretai palikę įkalinimo įstaigą jaunuoliai po kelių metų čia vėl sugrįžta, nes nepritampa visuomenėje. Į norinčius įsidarbinti jaunuolius dažnas darbdavys žvelgia su nepasitikėjimu, o socialinis į laisvę išėjusiųjų ratas taip pat dažniausiai būna susijęs su kriminaliniu pasauliu. Prie šios situacijos gerinimo ypač prisidėti galėtų didesnis visuomenės įsitraukimas į savanorystę įkalinimo įstaigose. Galimybių čia – tikrai gausu. Lietuvoje veikiantys pataisos namai yra atviri savanoriams. Pavyzdžiui, Kaune veikiantis Tardymo izoliatorius – nepilnamečių pataisos namai nuolat ieško žmonių, kurie galėtų mokyti anglų kalbos, vesti įvairius sportinius, pažintinius ar kultūrinius užsiėmimus. Ypač jaunuolius domina savo srityje daug pasiekę, įvairia patirtimi galintys pasidalinti žmonės. Viena įspūdingiausių šios vasaros stovyklos akimirkų – profesionalaus krepšininko, žaidžiančio Utenos „Juventus“ komandoje, Gintauto Matulio apsilankymas. Žaidėjas ne tik pasidalino savo patirtimi krepšinio aikštelėje, bet ir už aikštės ribų – kas motyvuoja kiekvieną dieną siekti savo tikslų ir tapti geresniam, kaip pasirinkti profesiją, kas jo gyvenime jam teikia daugiausiai džiaugsmo ir pan. Krepšininkas taip pat dalinosi įspūdžiais iš šią vasarą užimtos antrosios vietos 3×3 FIBA pasaulio čempionate Antverpene – istorinio pasiekimo Lietuvos krepšiniui.
Galiausiai tai, kas palieka didžiausią įspūdį ir skatina vis iš naujo sugrįžti, – tai su kaliniais patiriamas bendrystės jausmas. Kartais, iš tiesų, būna sunku patikėti, kad su nuteistaisiais gali būti taip lengva bendrauti. Galbūt dėl to, kad čia esantys neapsimetinėja, o yra tokie, kokie yra. Ši savybė – visada traukia, dėl to laikas, praleistas su nuteistaisiais, tam, kuris lankosi pataisos namuose, dažnai tampa dideliu atradimu.
Augustas KALINAUSKAS
