Klaipėdoje dėstytojaujantis Kolumbijos lietuvis atrado ir senelio šaknis
Kilęs iš šiltosios Kolumbijos Aleksas Eugenijus KULVIETIS nusprendė aplankyti senelio gimtinę Lietuvą. Šiuo metu jis dirba ispanų kalbos dėstytoju, mokytoju, laisvalaikiu užsiima tautodaile, kryždirbyste. Senelio atminimui Aleksas nusprendė surengti paveikslų parodą, kuri vyko Ukmergėje. Su „Bangos“ skaitytojais dalinamės nuoširdžiu interviu apie įvairias patirtis, džiaugsmus ir prisiminimus.
Paleido pirmąją profesiją
– Kur šiuo metu mokytojaujate? Ar visada žinojote, kad būsite pedagogas, ar tai supratote tik po kurio laiko?
– Klaipėdos universitete dirbu jau 15 metų. Iš pradžių buvau tik asistentas ir neseniai gavau naują ‒ lektoriaus laipsnį. Taip pat jau 9 metus dirbu Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje, dvejus metus ‒ Kretingos pranciškonų gimnazijoje, ketverius metus ‒ Klaipėdos licėjuje ir dar keturiose vietose. Kol nemokytojavau, teko padirbėti ir vertėju, ir gidu (iki pandemijos). Gido profesija man buvo kaip „arkliukas“ ‒ labai smagus ir įdomus darbas.
Kolumbijoje esu baigęs ekonomikos studijas, bet atvykus į Lietuvą noras dirbti pagal savo profesiją kažkur dingo (šypsosi). Bėgant laikui tapau savo dabartinės kolegės Jūratės Derukaitės padėjėju Klaipėdos universitete, dėstydamas ispanų kalbą kiek vėliau tame pačiame universitete baigiau baltistiką ir oficialiai dėstyti pradėjau pats.
– Ar džiaugiatės savo pasirinkimu?
– Negaliu pasakyti, kad visiškai atsisakiau ekonomikos ir nėriau tik į mokytojystę. Visuomet laikausi tokio požiūrio: ką mes išmokstame, negalime pamiršti ir tas žinias turime pritaikyti. Tad, kaip ekonomistas, aš sistemingai mąstau, o mokytojavimas, kalbos ‒ tai sistema. Kita vertus, jeigu mano vedamos pamokos ar paskaitos kažkam duoda naudos, tai man duoda dar daugiau. Būna, aišku, kai tenka nusivilti, nes vaikams atrodo, jog ispanų kalba labai paprasta, greitai išmokstama, bet taip nėra… Tad retkarčiais pritrūksta lašelio kantrybės, norisi didesnio auditorijos klausymo.
– Jeigu nebūtumėte mokytojas, dėstytojas, kaip galvojate, kuo dirbtumėte tada?
– Dažnai pagalvoju, kas būtų, jeigu būtų. Manau, kad norėčiau užsiimti tuo, kuo dabar užsiiminėju laisvalaikiu. Man labai patinka tapyba, menotyra, tautodailė. Taip pat mano idėja būtų ieškoti galimybių, ką įmanoma importuoti ir eksportuoti, kurti verslą. Tai nebūtų šiaip sau verslas, o tiesiog tikslas sukurti kuo daugiau darbo vietų žmonėms. Grįžčiau į savo pirminę ekonomisto profesiją.
Pažintis su Lietuva
– Kaip sekėsi prisitaikyti prie žiemiškų orų Lietuvoje?
– Žiema man yra pasaka. Adaptacijos periodas Lietuvoje buvo gana trumpas. Atvykau čia vasaros sezonu ir lyg tyčia tuo metu buvo beprotiškai karšta. Galvojau: „Dieve, kodėl taip kaitina? Pabėgau iš Kolumbijos, o Lietuvoje, pasirodo, tas pats.“ Vėliau atėjo šalta žiema ‒ kepurės, pirštinių ar šaliko neturėjau. Visi į mane žiūrėdavo ir klausdavo, ar nešalta, bet man visai ne tas buvo galvoje. Mėgavausi žiemos grožiu ir iki šiol kiekvienais metais laukiu, kada vėl prisnigs. Tačiau sudėtingiau buvo priprasti ne prie klimato, o prie žmonių. Mes, galima sakyti, turime klimatą viduje. Kartais lietuviai būna tokie pikti, kad pasidaro labai sunku bendrauti. Kolumbijoje visada galvojau, kad esu rimtas, šaltas žmogus, o atvykęs čia supratau, jog klydau. Mano pažįstami žmonės mane apibūdina esantį visada su šypsena, pozityvų, draugišką. Atrodo, kad Lietuvoje ir su pačiu savimi susipažinau iš naujo.
– Ką iš anksčiau buvote girdėjęs apie Lietuvą?
– Kolumbijoje yra keletas lietuvių bendruomenių. Viena įsikūrusi Bogotoje, o kita ‒ Medeljine. Pastarosios bendruomenės įvairių veiklų organizatorius nuolat rengdavo lietuviškas šventes, tokias kaip Vasario 16-oji ir pan., kas leido jau nuo mažens pažindintis su lietuvių kultūra. Tuose renginiuose dažniausiai dalyvaudavo senjorai. Tad vaikystėje lietuviai man buvo diedukai, kurie šnekasi kažkokia neaiškia kalba ir į mus žiūri taip kažkaip arogantiškai (juokiasi). Mūsų namuose niekas nekalbėdavo lietuviškai, mano tėtis kažką išmoko iš senelio, bet kadangi jų bendravimas truko neilgai, tėčiui nepavyko iki galo šios kalbos perprasti. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, pradėjau gauti įvairių laiškų ir nuotraukų nuo savo lietuvės tetos. Tuo metu buvau sutrikęs, nes lietuviškai nemokėjau ir nusprendžiau Kolumbijoje ieškotis kokios nors močiutės, mokančios šią kalbą, kuri man tuos laiškus išverstų. Buvau paauglys, norintis sužinoti labai daug apie senelį, apie Lietuvą.
– Kaip pasiryžote keliauti į senelio tėvynę?
– Prisimenu, mokykloje draugai klausdavo, iš kur aš kilęs. Atsakydavau, jog iš čia, iš Kolumbijos. Bet jie buvo gudrūs ir žinojo, jog mano pavardė visai ne kolumbietiška, tad pasisakiau turintis lietuviškų šaknų. Jie stovėjo apstulbę ir galvojo, kas ta Lietuva, deja, žemėlapyje jos nebuvo. Po kiek laiko bendraudamas su senjorais, kurie bent kiek galėjo man padėti su laiškų vertimais, sulaukdavau ir pajuokavimų: „Aleksai, tu daugiau bendrauji su seneliais nei su merginomis, o penktadienius leidi su devyniasdešimtmečiais, ne diskotekoje“ (juokiasi). Tačiau aš tuo metu žinojau savo tikslą ir pasakiau mamai, kad noriu vykti į Lietuvą. Žinoma, pirmiau ji patarė pabaigti mokslus Kolumbijoje ir tik tuomet leistis į šią kelionę. Per tą laiką noras nepradingo ir 2002 metais pirmą kartą apsilankiau Klaipėdos universitete norėdamas išmokti lietuvių kalbos. Norėjau kuo greičiau išmokti lietuviškai, kad galėčiau kalbėtis su savo lietuve teta. Priešingai nei mano tuometiniams bendraamžiams, bendrauti su senyvo amžiaus žmonėmis man buvo didžiulis lobis, nes jie žino daugybę dalykų. O šią dieną ir sapnuoju, ir galvoju lietuviškai, ne ispaniškai.
Gimtinės ilgesys
– Ar dažnai grįžtate į Kolumbiją, kurioje gyvena jūsų tėvai? Ko labiausiai pasiilgstate?
– Kolumbijoje gyvena mano šeima ir pagrindinis dalykas, ko pasiilgstu ‒ jie. Su žmona ir vaikais žadėjome juos aplankyti prieš pandemiją, bet staigiai viskas sugriuvo… O dabar toliau ieškome progos išvykti. Tokiai kelionei išties sunku rasti laiko, kuris atsiranda tik vasaros metu, kuomet kaip tyčia brangiausi bilietai. Į Kolumbiją su šeima įprastai vykstame kas 5 metus, bet, kaip ir minėjau, dėl kovido situacijos planai susijaukė ir šiuo metu su tėvais nesimatėme jau 8 metus. Žinoma, liūdna, tačiau kiekvieną savaitgalį susiskambiname internetu, todėl kartais atrodo, jog kartu ir gyvename. Mano mamai labai patinka lietuviškas pavasaris, kai atsibunda gamta, ir vasara. Jai atrodo, kad čia viskas auga valandomis: agurkai, pomidorai ir t. t. Tik gaila, kad kol kas jai dar neteko atvykti pas mus, pavyzdžiui, per Velykas, kai į duris beldžiasi tikrasis pavasaris.
– Kokie pagrindiniai lietuvių ir kolumbiečių skirtumai? Kur rekomenduotumėte nuvykti lietuviams, kad pamatytų tikruosius kultūros skirtumus?
– Labai nemėgstu tikėti stereotipais. Kartais mes galvojame apie tam tikrą tautą taip, kaip kažkas pasako, ir susiformuojame neteisingą nuomonę apie kitus. Daug įtakos lietuvių ir kolumbiečių skirtumams, be abejo, daro ir kultūra, ir tradicijos. Aš, kaip kolumbietis, buvau pripratęs prie šokių, nuolatinės muzikos ir pan., o čia, pavyzdžiui, per Kūčias būna labai liūdna, negalima valgyti mėsos (juokiasi). Taip pat labai mėgstu kalbėtis su žmonėmis, kai važiuoju viešuoju transportu, o lietuviai to nemėgsta. Man patinka stebėti jų reakcijas, megzti pokalbius, sužinoti, kuo gyvenime užsiima kiti. Ispanijoje, Kolumbijoje visi be perstojo kalbasi, nors vienas kitą mato ir pirmąkart.
Mano gimtasis miestas Medeljinas tapo vienu žinomiausių Lotynų Amerikos miestų, vienintelis turintis metro. Jis įdomus, apsuptas kalnų. Bogota – sostinė, buvusi pavadinta Pietų Amerikos Atėnais dėl daug muziejų, universitetų ir pan. Na, o jei norisi istorijos, jūros, saulės ir kultūrinės įvairovės, siūlyčiau nuvykti į Kartageną.
Brangus senelio atminimas
– Ką žinote apie savo senelį, kadangi susitikti su juo taip ir neteko?
– Mano senelis žymus XIX a. lietuvių tapytojas, fotografas Eugenijus Kulvietis. Be to, jis buvo ir išeivis, kuriam teko saugoti savo gyvybę, šeimą. Po Antrojo pasaulinio karo jis išvyko į Kolumbiją, neturėdamas kito pasirinkimo, nes kitu atveju būtų ištremtas į Sibirą. Senelis buvo skautas, dalyvavo Pirmajame ir Antrajame pasauliniame kare, mylėjo Lietuvą. Atvykęs į Kolumbiją, jis tapo dailės mokytoju, dažnai bandau įsivaizduoti, kaip jis kalbėdavo ispaniškai. Gal atsitiktinumas, o gal ne, bet nė nepajusdamas seku jo pėdomis, darau tą patį ką ir jis. Nesu tapytojas, bet kažkodėl „prilipau“ prie kryždirbystės ir man tai taip patinka. Išmokau vertinti meną senelio dėka, nes vaikystėje gyvenau praktiškai kaip muziejuje ‒ visi namai buvo pilni jo darbų.
– Kokia proga surengėte senelio darbų parodą? Kodėl jums tai taip svarbu?
– Aš atvykau į Lietuvą, ieškodamas savo senelio palikimo (kalbu tikrai ne apie turtą). Man senelis buvo ir yra įkvėpėjas, tokia nepaprasta asmenybė. Tapyba ir fotografija jam buvo kažkas nerealaus, todėl jis ir buvo ne tik klasikinio, bet ir realistinio žanro tapytojas pagal nuotraukas. Kartais pagalvoju, kaip būtų įdomu, jeigu jis būtų čia, bet deja. Senelį aš pažįstu per paveikslus, dažnai bandau įsivaizduoti, kaip, kur jis tapė. Tai toks ganėtinai įdomus mudviejų santykis. Turiu labai daug informacijos, jo nuotraukų, tad pamaniau, jog belieka tuo pasidalinti su kitais. Parodą surengiau jo 140-ųjų gimimo metinių paminėjimui. Norisi pažadinti žiniasklaidą, menotyrininkus, kad yra apie ką kalbėti, rašyti. Tokių didžių menininkų nereikėtų pamiršti. Jis tapė tiek paveikslų, kad jo kūriniai išsimėtę po visą pasaulį: Prancūziją, Švediją, Vokietiją, Kolumbiją ir t. t. Lietuvoje, tiesa, nėra tiek daug. Paroda vyko Ukmergėje ir tai buvo ypatinga proga išvysti tiek daug įdomių darbų vienoje vietoje.
Egidija JOKUBAUSKAITĖ
