Kova už 60 proc.

Kiekvienuose namuose – net tuose, kuriuose periodinės spaudos skaitymui niekada nebuvo skiriama dėmesio, pastarosiomis savaitėmis yra ką skaityti. Ką čia slėpti – gi dažno namuose populiariausias skaitalas yra didžiųjų prekybos centrų lankstinukai apie menamas nuolaidas prekėms. Bet dabar šią „literatūrą“ solidžiai papildė skrajutės, brošiūrėlės ir net storių storiausi kandidatų į Seimą laikraščiai, kuriuos intensyviai platina jų partijų gerbėjai. Kiek galima tikėti šių vienkartinių leidinių pompastišku turiniu, tai jau kiekvieno rinkėjo išprusimo, vertybinių nuostatų, gebėjimo kritiškai mąstyti reikalas.

Praėjusią savaitę Lietuvos žurnalistų sąjungos surengtame seminare „Pro­fe­si­nių žur­na­lis­ti­kos stan­dar­tų pa­ieš­ka pro­pa­gan­dos ir in­for­ma­ci­nių ka­rų fo­ne“ politologas Lauras Bie­li­nis atskleidė, kad po­ten­cia­lūs rin­kė­jai bū­na tri­jų ti­pų. Remiantis britų tyrinėtojais, yra toks proporcingumas: 10, 30 ir 60 proc. žmo­nių. Tai tin­ka bet ku­rios ša­lies vi­suo­me­nei. Taigi, 10 proc. žmo­nių su­pran­ta, kas vyks­ta, tu­ri idė­jų ir va­lios keis­ti tai, kas vyks­ta, jie kū­ry­bin­gi, ak­ty­vūs, pi­lie­tiš­ki, ei­na bal­suo­ti. Būtent šis dešimtadalis nesulaukia ir išskirtinio politikų dėmesio. O kam eikvoti jėgas, pinigus ir laiką, jei ši žmonių dalis ir taip jau sąmoninga. Tai tikrai potencialūs rinkėjai. Dar 30 proc. gy­ven­to­jų su­pran­ta, kas vyks­ta, tu­ri idė­jų, bet jiems trūks­ta va­lios, rei­kia kad kažkas stumtelėtų, kad at­ei­tų prie bal­sa­dė­žių, juos bū­ti­na įti­kin­ti, jog rei­kia bū­ti ak­ty­viems. Tačiau likę 60 proc. vi­suo­me­nės apskritai ne­sup­ran­ta, kas vyks­ta; ne­tu­ri nei idė­jų, nei va­lios, nei iššūkių aplinkai, nei sau. Jie gyvena rutinoje, vertina stabilumą ir ramybę, o tokia būsena suprantama kaip galėjimas tenkintis primityviais poreikiais: ryte į darbą, vakare ant sofos su televizoriumi, savaitgalį – gal pasikapstymas darže ar sode. Tai – pasyvūs in­di­vi­dai, kuriems didžiausias gyvenimo laimėjimas – sulaukta pensija. Jų didžiosios baimės, kad tik nereikėtų mąstyti, priimti sprendimų, kiekviena permaina yra nepageidaujama ir kelia pyktį, nepasitikėjimą. Tokią masę žmonių labai su­nku iš­ju­din­ti, tačiau būtent dėl jos atėjimo prie balsadėžių ir balsavimo už vieną ar kitą politinę jėgą ir plakasi politikai. Būtent dėl šių inertiškų žmonių patraukimo į savo pusę politikai ir imasi visokiausių atrakcijų: o ypatingai pasiteisinęs būdas – šo­ko terapija, noras nustebinti bet kokiomis priemonėmis.

Kaip tai galima padaryti? Ogi paleisti Džiną – skandalus. Po­li­to­lo­gas priminė, kad dar pa­va­sa­rį pers­pė­jęs, jog šie Seimo rin­ki­mai bus skan­da­lų rin­ki­mai. Ir štai mėsmalėje atsidūrė keletas ministrų, aukštų valdininkų ir tai dar ne pabaiga. Įvairių skandalingų žinių galime tikėtis iki pat spalio 9 d., kai bus renkamas nau­jas Sei­mas. Bet politologas L. Bielinis atkreipė dėmesį, kad žmonės prie skandalų pripranta kaip prie narkotikų, o tai jau gali kelti pavojų vals­ty­bės sau­gu­mo, pa­tva­ru­mo, so­cia­li­nės, eko­no­mi­nės, po­li­ti­nės ra­my­bės po­žiū­riu.

Žmonėms kyla natūralus klausimas, kas tuos skandalus sukelia? Sakoma, kad ir žiniasklaida – ne šventoji, tačiau labiausiai čia kyšo pačių politinių jėgų ausys. Jų tiks­las labai aiškus – su­triuš­kin­ti po­li­ti­nius prieš­inin­kus.

Antradienį su Gargždų visuomene susitikęs Nepriklausomybės patriarchas V. Landsbergis svarstė, kodėl dabar žmonės tokie pasyvūs. Štai net dėl didelės grėsmės – Astravo atominės elektrinės – renkant žmonių protesto parašus reikėjo labai pasistengti. O dėl sovietinės kariuomenės išvedimo anuomet nepabūgo pasirašyti beveik pusantro milijono Lietuvos žmonių.

Atsakymas į šį pasvarstymą galbūt glūdėjo ir profesoriaus L. Bielinio žurnalistams išsakytose mintyse: nemažai padarytų po­li­ti­nių spren­di­mų visuomenei ke­lia abe­jo­nių ir ne vi­sai ati­tin­ka rin­kė­jų lū­kes­čius. Kai tie lūkesčiai apviliami, žmonės nebetiki ir iniciatyvomis. Be to, jau senokai Lietuvoje nė­ra ir iš­sis­ki­rian­čio cha­riz­ma­ti­nio ly­de­rio: no­rin­čių­jų užim­ti aukš­tas po­zi­ci­jas yra, bet ga­lin­čių­jų ma­žai.

O visgi įdomu pagalvoti, kokiai iš tų trijų minėtų žmonių grupių priklausote Jūs?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių

Skip to content