Kovo 11-osios prieangyje
„Desantas iš Lietuvos“ – taip kartais simboliškai ir, ko gero, labai taikliai pavadinami mūsų išrinkti 1989 metų TSRS liaudies deputatų suvažiavimo deputatai. Tarybų Sąjungoje tai buvo „perestroikos“ rinkimai: rinkėjams pirmą kartą buvo suteikta teisė balsuojant rinktis iš kelių kandidatų.
Sudėtingas, iki tol neįprastas TSRS 1988–1989-ųjų laikotarpis. Suvažiavimo posėdžiai pradėti transliuoti visai Sąjungai. Vyko aršios atviros diskusijos. Įdomu ir tai, kad Lietuvos atstovai buvo pasodinti pačiame priekyje. Tada jie vieninteliai prieš save pasistatė Lietuvos trispalvę. Drąsus iššūkis, žinant, kad absoliuti dauguma mūsų šalies žmonių išrinktų deputatų į Maskvą vyko su siekiu Lietuvai atgauti nepriklausomybę.
2006-aisiais, tai yra šešiolikai metų nuo tų įvykių praėjus, Seime susitikę buvę TSRS liaudies deputatų suvažiavimo dalyviai apie savo veiklą ir nuostatas taip kalbėjo:
Vytautas ČEPAS, išrinktas taip pat ir Gargždų rinkimų apygardoje: „Buvome tie iš Baltijos valstybių, kurie pajudino ir parodė, kad galima truputį kitaip negu didžioji dauguma kalbėti. Tai turbūt pagrindinis mūsų nuopelnas. Kas iš to išėjo, dabar matome.“
Bronislovas GENZELIS: „Jeigu mūsų ten nebūtų buvę, Molotovo-Ribentropo pakto niekas nebūtų paskelbę niekiniu. Mes visai imperijai parodėme, kad mūsų buvimas čia yra neteisėtas, mat TSRS liaudies deputatų suvažiavimas pripažino, kad Lietuvos buvimas Sovietų Sąjungoje yra neteisėtas. Mes pasakėme, ko mes norime – mes gavome įgaliojimus nepriklausomybei.“
Kazimieras UOKA: „1989 metai buvo labai būtini ir pačiam pasauliui pripažinti nepriklausomybę Lietuvai. Man tais metais teko būti Italijoje ir Amerikoje įvairiuose politikų, politologų susitikimuose. Tuos žmones ten reikėjo įtikinti, kad mes galime būti nepriklausomi, kad pasaulis mus galėtų priimti… Dabar iš laiko perspektyvos žiūrint, mes iškovojome visai kitokį – taikų imperijos suirimo variantą.“
Vytautas LANDSBERGIS: „Lietuvoje kai kur mūsų kandidatams netgi buvo oficialus priesakas, kad mes kovotume už Lietuvos interesus ir mūsų tikslas yra Lietuvos nepriklausomybė. Maskvoje būtent mes ir kėlėme šitą klausimą.“
Romualdas OZOLAS: „Aš noriu suprasti visą istorinį procesą. Ką mes ten darėme ir ką nuveikėme žiūrėdami ne tik savo Lietuvos, bet ir viso pasaulio judėjimo ta linkme, kuria mes dabar judame brandinant Europos Sąjungą. Žmonės, kurie padarė esminį persilaužimą šiame reikale, demaskavo melą apie Molotovo-Ribentropo paktą. Kabinkime jiems Vytauto kryžius, į istorijos vadovėlius įrašydami jų aiškius vertinimus. Tada bus visiškai aiškus jų juridinis ir istorinis statusas, kuris yra vertingas ne tik praeičiai, bet ir ateičiai.“
Kazimiera PRUNSKIENĖ: „1989 metus laikau labai svarbiais. Jie mažai pažymėti mūsų istorijoje, nes būtent jie parengė bendresnį demokratinių jėgų kitose TSRS respublikose supratimą, kad būtų mažesnis pasipriešinimas laimėti mūsų nepriklausomybei, paskelbtai 1990 metais… Mūsų delegacija praktiškai buvo vieninga.“
Vytautas LANDSBERGIS: „Dėl mūsų statuso ir dėl to politinio turinio, kurį mes įkūnijome, mes buvome suprantami kaip Lietuvos valstybės atstovai ir jos gynėjai. Pasaulyje jau buvo labai gerai žinoma politinė jėga – Sąjūdis. Tai judėjimas Lietuvos nepriklausomybei siekti.“
Kazimieras MOTIEKA: „Mes tuokart elgėmės Tarybų Sąjungos teisės orbitoje ir teisės sferos ribose. Kita vertus, mes elgėmės pasinaudodami ta teise, bet visiškai priešingai, negu kam ta teisė sukurta… Ką apie Sąjūdį bekalbėtume, bet jis nepriklausomybės nepražiopsojo.“
Parengė Aldona VAREIKIENĖ
