Kūčios ir Kalėdos liudija protėvių išmintį
Ir vėl prieš didžiąsias metų šventes atsiverčiame lyg Bibliją didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“, kurio turtuose žėruoja ir ikibiblijinių laikų ištaros apie mūsų protėvių tikėjimą, būdą, pasaulio jautimą ir jo suvokimą.
Pavadinimai – (pravo)slaviškos kilmės
Kalėdų išvakarių Kūčių šventės pavadinimą esame parsisiųsdinę iš kaimynų slavų – Kū̃čios (brus. кyцця, rus. кyтья). Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašoma, kad Kalėdų išvakarių ritualinė vakarienė Kristijono Gotlybo Milkaus (1800) vadinta kucos, koczia, Frydricho Kuršaičio (1883) kucos; Mažojoje Lietuvoje dar žinotos kočės, kuočios. Šie pavadinimai kilę iš viduržiemio ritualinės vakarienės patiekalo kukkia (graikų kalboje – pupos) pavadinimo, atitinka latvių kuokes, kuočas, kūkes.
Kūčių tikėjimai − raktas į anapusinį pasaulį
Turbūt kiekvienas žino su Kūčiomis susijusių įvairių tikėjimų, burtų ir draudimų, – dauguma jų liudija sąsają su protėvių pasauliu ir noru būtent iš jų sužinoti ateitį. Pavyzdžiui, tikėjimas, kad Kūčių naktį gyvuliai kalba, atkelia vartus į laiką, kai tikėta reinkarnacija.
Daugiau pavyzdžių iš Žodyno:
Kūčių vakarą mergaitės, išbėgusios laukan, klausos, kurioje pusėje loja šunys. Jei kam nesiseka per Kūčias, tai neseis per visus metus. Jei Kūčiõs mala, tai tuos namuos griausmas trenkia. Jei Kūčių dienoj sninga, tai bitys daug spiečių leis. Jei Kūčių vakare šunes neloja, tai tame sodžiuje nebus veselijų.
Žinoma, senieji tikėjimai ir jų papročiai persipynę su biblijiniais: pavyzdžiui, prisimenant Jėzaus gimimą ėdžiose, po staltiese simboliškai dėta šieno gniūžtė, o burtai ištraukus ilgesnį ar trumpesnį šiaudą ir gyvenimo metų ilgumas – vėlgi pagoniška gija.
Antroji Žodyne teikiama kūčių reikšmė – tai pati Kalėdų išvakarių vakarienė. Ir čia ne kūčiukai ir ne aguonpienis svarbiausias šios vakarienės valgis, o saulėtasis kvapnusis medus. Be medaus nėra kūčių – pavyzdys iš protėvių lūpų. Žinoma, medus nebuvo šaukštais kabinamas – tai kito patiekalo, taip pat vadinamo kūčiomis (kūčia), svarbi sudedamoji dalis: virti nugrūsti kviečiai ar žirniai, valgomi Kalėdų išvakarėse su miešimu: Patrova vadinama kūčiomis, tai yra kviečiai nugrūsti, gerai išvirinti ir su medaus miešimu užpilti.
Wolfenbütelio postilėje minėtas būrimas su kuciamis, žirniais ir kviečiais su medum sumaišytais, kad apsigintų nuo velnių ir perkūno. Mažojoje Lietuvoje dar XX a. pradžioje žirnius, sumaišytus su kviečiais, barstydavo tvartuose, kad galvijai būtų sveiki, gerai augtų. Beje, jau dabar iš sveikos gyvensenos, mitybos specialistų žinome, kad ankštiniai augalai ypač turtingi naudingųjų žmogui (ir gyvūnui) elementų. Kūlio šiaudais, per kuriuos nukošdavo vakarienei žirnius, šeimininkas aprišdavo sode vaismedžius, kad duotų gerą derlių, kad raganos neapraganautų.
Tai, kad Kūčios susijusios su anapusiniu pasauliu, liudija ir dažnoje šeimoje tebegyvas paprotys padėti lėkštelę vėlelėms, o naktį nenukraustyti stalo, nes vėlės iki pat ryto vaišinasi. Mažosios vėlelės ypač mėgsta savąją duonelę – kūčiukus, prėskučius, − įsižiūrėkime į kūčiuką – juk tai ir yra duonytės modelis.
Etnologų teigimu, netgi Kūčių valgių juosva, pilkšva, balkšva ir kitos įvairios žemės spalvos ir jų atspalviai – taip pat nuoroda į anapusinį pasaulį. Tačiau kūčių stalas primena ir Kristaus padarytus stebuklus – kai jis pripildė būsimojo apaštalo žvejo Simono tinklus ir dviem žuvimis pamaitino minią žmonių. Patiekalų skaičius varijuoja – iš pradžių jų turėdavo būti 9, vėliau – ne mažiau kaip 12 (tiek metai turi mėnesių, o Kristus – apaštalų), šiuo metu būna kur kas daugiau.
Švenčių papročiai primena amžinąsias vertybes ir tiesas
Senosios šventės mus moko materialinio ir dvasinio dosnumo, bendrystės bei sąžiningumo: prie kūčių stalo būdavę kviečiamos ne tik vėlės ir ne tik šeimos nariai, bet ir vieniši ar neturtingesni žmonės, netgi elgetos. Tikėta, kad pavaišintas svetimas žmogus atneš namams laimę. Betgi ar nėra didžiausia laimė prisidėti prie visuotinės laimės kūrimo?
Per Kūčias prisimenamas ir kuklumas kaip dorybė, ir dosnumas – kaip vertybė.
Beje, Mažosios Lietuvos lietuvininkai (daugiausia evangelikai liuteronai) pasninko nepripažino. Buvo paprotys Kūčių dieną valgyti sausus virtus žirnius. Mažosios Lietuvos enciklopedijoje teikiamas pavyzdys, kaip Jurgio Banaičio iš Paskalvių kaimo motina prisimena, jog Kūčių vakarienei virdavo „ypatišką valgį“: rainus žirnius su mėsos padažu. Visą virtą valgį reikėjo būtinai suvalgyti (rykai turėjo likti tušti), liekanas išbarstydavo sakydami: „Mielos kočės, kuom turiu, tuom drebiu“.
Labai svarbu iki Kūčių vakarienės atiduoti visas skolas – ir finansines, ir moralines, tad jei buvo kokių nesutarimų su kaimynais, galima pas juos nueiti, nunešti kalėdaičių. Be to, didžiausia negarbė iki Kūčių neatiduoti skolų, neįvykdyti kitų finansinių įsipareigojimų.
Pasak etnologo Liberto Klimkos, kalėdinių dovanų pirkimo tradicija, skirtingai nei daugelis mūsų įsivaizduoja, nėra mums primesta vien vartotojiškos Vakarų visuomenės. Lietuvoje nuo seno per adventą rengti turgūs. Šiaurinėje šalies dalyje jie netgi turėjo savo pavadinimus. Pirmą advento savaitgalį vykdavo šeškaturgis, jo metu žmonės galėdavo įsigyti šiltų drabužių, kailinių, apavo. Kitą savaitgalį skaistaturgyje būdavo perkamos dovanos, jas sau ir savo mylimosioms paprastai išdidžiai rinkdavosi ką tik algą gavę samdiniai. Prieš pat Kalėdas vykdavo saldaturgis, jame būdavo galima įsigyti visokių gėrybių vaišių stalui – medaus, spanguolių, aguonų, džiovintų grybų, gabalinio cukraus, žąsų, nupenėtų gaidžių…
Tai liudija ir dar viena Žodyne teikiama kūčios reikšmė – samdiniui, baigusiam tarnauti, duodamas priedas maisto produktais, paviržis. Kūčiauti – rinkti kūčią, maisto produktus už atitarnautą laiką.
Beje, jei kas ketina pasiryžti šeimos tradicijoje atgaivinti kokį itin senovinį patiekalą, o nebeturite ko pasiklausti, – kaip teisingai ir skaniai paruošti Kūčių (ir Kalėdų) valgius, galima atrasti nesunkiai internete surandamuose senosios kulinarijos specialisto Vincento Sako aprašymuose.
Šventės – ne vien maistas, dalijimasis juo, bet ir puošyba, dekoracijos. Pasak etnologo L. Klimkos, eglučių puošimas Lietuvoje – gana naujas reiškinys, prieš tai didžiausia švenčių puošmena buvo įspūdingi šiaudų sodai. Grįžtančią saulę simbolizavo jų viduryje patalpintas raudonšonis obuolys.
„Lietuviškuose raštuose kalėdinė eglutė pirmą kartą paminėta 1853 metais – ją jaunystėje matęs būsimasis poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas caro valdininko namuose Vainute“, – rašo L. Klimka knygoje „Lietuviškų tradicijų skrynelė“.
Kalėdos, kalėda ir kalėdavimas
Kaip kūčios ir kūčia – taip kalėdos ir kalėda. Žodyne Kalė̃dos − krikščionių šventė (gruodžio 25, 26 d.). Ateina Kalėdos – gaspadoriams bėdos. Žinoma, juk riekia ruoštis, įvairiausius valgius taisytis, − pargrįš gi šeima į pulką, suaugę vaikai su savo vaikais, o ir kitų svečių galima sulaukti, − taigi tokios čia bėdos – vien malonios, o jų visai nėra, jei pats į svečius susiruoši. Jokių darbų dirbt ne tik nereikia, bet ir negalima per visas šventes.
Žodyne atrasime, kad kalėda – tai Kalėdų dovana, − o ypač samdiniui, atitarnavusiam metus ir vykstančiam namo, duodama (duonos kepalas, mėsos gabalas ir kt.), paviržis, o ir kalėdojančiam ubagui išmalda, taipgi ir kunigui ir bažnyčios tarnams, apie Kalėdas apsilankantiems, duodama duoklė.
Tai ir gan dažnas liaudies dainų refrenas: Už girių, girių ugnelė degė, ei, kalė̃da, kalė̃da.
Pasak etnologo L. Klimkos, per Kalėdas neleista net grindų šluoti ar plaukų šukuoti: „Grindis šluosi – aruodai ištuštės, vištos kapstys daržus, šukuosi plaukus – žvirbliai darželio rūtas kapos, skalbsi – namus apniks pelės ir žiurkės.“ Vis dėlto klaidinga būtų manyti, kad visą tą laiką lietuviai tik linksminosi. Pasak etnologo, žemaičiai pirmą Kalėdų dieną lankydavo ligonius, vienišus vargšus, nunešdavo jiems šventinio maisto, drabužių. Rytų Lietuvoje buvo įprasta nuvežti grūdų į parapijų prieglaudas ir atseikėti jų su kuo didesniu kaupu, kad metai būtų derlingi. Panašu, kad šias tradicijas labai gražiai perėmė ir šiuolaikiniai lietuviai – prieš Kalėdas rengia įvairias labdaros akcijas.
Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašoma, kad siekiant pagonis atitraukti nuo Saulės gimimo šventės (Sol invictus), IV a. pradžioje Romoje Kristaus gimimo data pradėta švęsti gruodžio 25 dieną. Kazimiero Būgos nuomone, Kalėdų vardas Lietuvoje buvo žinomas jau XII amžiuje. Tyrinėtojai jį kildina iš lot. calendae, gauto per rytų slavus. Liaudis sieja su senoviniu papročiu šventės išvakarėse per kaimą vilkti ritualinę kaladę, kuri kryžkelėje sudeginama. Tikėta, kad taip sunaikinamas visas buvusių metų blogis ir užsitikrinamas gausus kitų metų derlius.
Įvairiose Mažosios Lietuvos vietovėse būta ir savų papročių, gyvavusių kone iki mūsų laikų, o dabar kai kur gaivinamų: XX a. pradžioje Kuršių nerijos jaunimas iki aušros šokdavo gyvenvietės salėje, kur buvo grojama smuiku ir armonika. Vienas populiariausių žaidimų buvo Gervės (genelio) kepimas, kai mergina ir vaikinas turėjo pasibučiuoti, o, žaidėjų nuomone, blogai pasibučiavusiems suduodavo susuktu rankšluosčiu per nugarą. Kalėdų trečioji diena, vadinta Ledų diena, švęsta, kad vasarą ledai javų neišmuštų. Kuršių nerijoje šią dieną moterys nedirbo, jos lankė viena kitą, vaišinosi kava, pyragaičiais. Nuo Kalėdų antrosios dienos iki Trijų Karalių (sausio 6 d.) vaikščiojo persirengėliai, vadinamieji Šimelio (Šyvio) šokdintojai. Šyvį vaidindavo guvus ir šoklus vyras, tariamai sėdintis ant vietoje nenustygstančio žirgo. Rankose jis laikydavo lazdą su tariama žirgo galva, pats buvo iki juosmens uždengtas balta paklode su pritaisyta kanapine arklio uodega. Jei šyvis iš vietos peršokdavo per suolą ar stalą, būdavo apdovanojamas „avižomis“ – lašiniais, dešromis, pyragais. Šyvio palyda elgėsi šiems personažams įprastais būdais. Palinksminusi šeimininkus ir šeimininkės pavaišinta bei apdovanota grupė patraukdavo per kitas sodybas. Tikėta, kad šyvio šokdinimas ir vaišių bei dovanų davimas leis šeimos mirusiųjų vėlėms ilsėtis ramybėje. Tyrinėtojų nuomone, šyvis – arklys, senovėje laikytas sugrįžtančios Saulės įvaizdžiu, turėjusiu pagreitinti gamtos atbudimą ir nulemti derlių.
Rašybos ypatumai
Šventės reikšme Kūčios (Kalėdų išvakarių diena) rašoma iš didžiosios raidės, o Kalėdų išvakarėse valgoma vakarienė rašoma iš mažosios raidės – kūčios. Taigi gali būti rašoma dvejopai: Kūčių vakarienė (vakarienė tam tikra išskirtine proga) ir kūčių vakarienė (vakarienė iš tam tikrų valgių).
Sutrumpinimas šv. neįeina į šventės pavadinimą, todėl paprastai rašomas mažąja raide: šv. Kalėdos (kaip ir šv. Velykos). Stilistiškai didžiosios raidės vartojimas įmanomas, ypač religinio pobūdžio tekstuose.
Šventų Kalėdų proga palinkėkime vieni kitiems ramybės!
Remtasi „Lietuvių kalbos žodynu“ (lkz.lt), „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ (mle.lt), Liberto Klimkos tekstais, VLKK konsultacijų banku (vlkk.lt)
Klaipėdos rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja Daiva BELIOKAITĖ
