Kuo pats kvepi…
… tuo ir kitą tepi. Tokia mintis ne pirmą kartą peršasi narpliojant konfliktus, susijusius su Europos Sąjungos lėšų panaudojimu. Šią mintį faktu greičiausiai pavadintų didžioji dalis visuomenininkų, kurie kada nors yra turėję reikalų su didelių pinigų skirstymu.
Apie naujausią tokio tipo pavyzdį paskaityti galite šiandienos „Bangos“ straipsnyje „Dilema Priekulėje – kur šarvoti mirusiuosius?“ Iš esmės situacija atrodytų tipinė – Priekulės bendruomenė parašė projektą, gavo ES paramą ir už beveik pusę milijono litų atnaujino apleistas patalpas. Pagal panašius scenarijus savo statinius atnaujino Kvietinių, Lankupių, Judrėnų, Slengių ir kitos bendruomenės. Tačiau ši kukli bendruomenė europinių lėšų pagalba užėmė patalpas, kurios dešimtmetį buvo skirtos nemaloniam reikalui – šermenims rengti. Šiandien visa Priekulė bei jos prieigos protestuoja ir naujai išpuoselėtų bendruomenės namų kitoms veikloms užleisti nenori. Ne tik dėl to, kad ritualinė paslauga reikalinga. Daugeliui dar ir be to pikta, kad kažkokia saujelė aktyvistų rado priėjimą prie europinių pinigų skirstytojų ir turbūt sau susižėrė antra tiek, kiek skyrė ES. Žinoma, čia jau ironija.
O kas, jei seniūnija būtų pareiškusi, kad pastatas avarinės būklės ir jame net mirusiuosius laikyti pavojinga? Kaži ar priekuliškiai būtų šokę piestu ir prašę valdžios palikti čia griūvančią šarvojimo salę. Greičiau jau būtų rengę šermenis uostamiestyje ir vargo nematę. Bet šiandien esanti salė – naujutėlaitė, dar dažais kvepianti. Kai dar žinai, kad ji verta pusės milijono – tikrai ilgu kažkam kitam užleisti. Vien tai, kad salė įrengta valdiškame statinyje, leidžia manipuliuoti žodžiais, jog ji – mūsų visų. Bet štai tie patys „mes visi“ nei mintimis, nei idėjomis ir net nei pirštu neprisidėjo prie to, kad jų artimųjų šermenys vyktų gražiose patalpose. Pretenzijas reikšti lengviau nei pasakyti ačiū. Ir viskas per tuos didelius pinigus, įsivaizduojamai grėbiamus iš bedugnio katilo.
Visoje Lietuvoje kone kas antras remontuojamas savivaldybių pastatas atgyja ES lėšomis. Ir kokia gi pirmoji mintis kaži kyla pro šalį einantiesiems? Žinoma – tai bent kažkas prasigyvensǃ Veriantys žvilgsniai krypsta į visus – nuo merų ar įstaigų direktorių iki murzinų darbininkėlių. Pirmieji, savaime aišku, įtariami vieną kitą milijoną į giminių sąskaitas nutekinę, antrieji – bent dažų puskibirį namo parsitempę. (P. S. – pastarajam teiginiui dar kelčiau mažiau abejonių nei nutekintiems milijonams).
Ne taip seniai kalbantis su vienos renovuojamos įstaigos vadovu smagiai pajuokavome – šis sakė girdėjęs gandų, kad renovacija jam apsimokėjo. Aš patikslinau, jog mieste sklinda išsamesnės kalbos – kad jis jau ir namą pasistatęs, o ūkvedė neva žiemą kasdien naujais paltais vaikščiojo. Žinoma, pirktais už „mūsų visų“ pinigus. Vadovas nusistebėjo to dar negirdėjęs. Ir galiausiai padejavo, kad pinigus matė kaip savo ausis – tik dokumentuose. Užtat prakaito ir nervų išlieti prižiūrint darbus ir priimant kritiką teko nemažai.
Nėra abejonių, kad dalis įvairiausių ES programų dėka skiriamų lėšų kažkokiu būdu iškrenta iš nešamo kapšo. Šiaip sau kalbos apie korupciją nesklistų. Todėl paramos skirstytojams ir taikoma priedermė akyliau tikrinti potencialius paramos gavėjus.
O žmonių pasitaiko įvairių. Štai anądien skirtinguose prekybos centruose teko susidurti su dviem pusamžėmis moteriškėmis. Stovint eilėje prie kasininkės priėjusi gargždiškė ėmė priekaištauti. Pasirodo, ji ką tik apsipirko ir galop išnagrinėjusi čekį aptiko klaidą – obuolius pirko po 1,49 Lt, o štai žiopla kasininkė „įmušė“ kitus – po 1,99 Lt! Kasininkės veido mina nevalingai pasikeitė, tačiau ji be jokių replikų sustabdė netrumpą pirkėjų eilę ir perskaičiavo obuolius. Pirkėja išdidžiai pasiėmė atiduotus keliasdešimt centų ir iškulniavo pakeleiviams papasakodama, kaip vos nepermokėjo verslo milžinui.
Kai kitame prekybos centre kasininkei į akis čekį ėmė kišti kita solidi moteris, beveik neabejojau, kad ir ši kels bangas. O pasirodo, kad jai kasininkė „neįmušė“ dviejų vaikiškų spalvinimo knygelių ir ši su siaubu akyse grįžo. „Ne ne, aš nenoriu būti vagis. Noriu susimokėti“, – mano ir turbūt daugelio nuostabai paprašė pirkėja. O iš prekybos centro, kuriame prie išėjimo nėra detektorių, ji galėjo ramiausiai išeiti ir spalvinti veltui. Įdomu, kuri dalis „visų mūsų“ taip garbingi pasielgtų?
Nuo nebūtų vagysčių visais atvejais apsaugoti gali viešumas. Nesvarbu kaip – per žiniasklaidos priemones ar prie kavos puodelio, bet suinteresuotus žmones būtina informuoti apie vykstančius pokyčius. Tiek priekuliškiai, tiek didelė dalis kitų projektų organizatorių dažnai pamiršta palaikyti geranorišką ryšį su žmonėmis. O tuomet ir kyla konfliktų, kuriuos neretai kursto „sugedęs telefonas“.
